Apie knygą: Jean-Marie Gustave Le Clézio – Dykuma
Leidykla: Trigrama (2008)
ISBN: 9789955477129
Puslapių skaičius: 280

Abejoju, ar šis romanas Lietuvoje būtų pakartotinai išvydęs dienos šviesą (pirmas leidimas – 1993-iaisiais), jei ne pernai Jean-Marie Gustave Le Clezio paskirta Nobelio literatūros premija. Panašiai žaidžia ir kitos leidyklos: „Tyto alba“ perleido Orhano Pamuko romaną „Juodoji knyga“. Nobelis literatūroje lyg turėtų būti neginčijamas kokybės ženklas, tačiau taip nėra, nes premija skiriama ne už vieną konkretų kūrinį, o už visą literatūrinį įdirbį. Žinoma, buvo ir išimčių, kai paminimi konkretūs kūriniai (J.Galsworthy už „Forsaitų sagą“, K.Hamsunas už „Žemės vaisiai“ ir kt.), bet tai reti atvejai. Le Clezio prie tų retųjų nepriskiriamas ir jo romanas „Dykuma“ nėra šedevras be priekaištų.

Visų pirma, „Dykuma“ – nelengvai ir lėtai skaitoma knyga. Tai proza, iš kurios liejasi vaizdų, jausmų, nuotaikų poezija. Lyg eilėraštyje už kiekvieno sakinio slepiasi simboliai, alegorijos, dykumos miražai, kurie atbaidys lengvo skaitalo mėgėjus, o akademinį skaitytoją sužavės vaizdinga laisvės alegorija.

Džiaugiuosi susipažinęs su kitokiu (net sudėtinga rasti analogų palyginimui) literatūriniu audiniu. Tai juslinė, vidinių išgyvenimų literatūra, kuri iš pasakotojo perspektyvos vietomis artima Samuelio Becketto neapčiuopiamumui, veikėjų vidinių monologų, fizinės ir dvasinės būsenos pasąmoninio srauto gausa primena Virginią Woolf.

Tekste visko daug – kaip gyvenime. Romaną galima skaityti atsivertus nuo bet kurios vietos: kiekviena pastraipa lyg išbaigta fotografija, į kurią gali žiūrėti be perstojo, nes joje viskas tobula ir originalu: kompozicija, spalvos, pagautas momentas - lyg vartytum nuotraukų albumą. Daug gamtos paveikslų, smėlio, buitinių detalių, paukštelių, vabalėlių, vėjo, saulės, tradicijų, praeities istorijų, žmonių, nematomojo pasaulio pajautimo… tačiau man to visko buvo per daug. Per didelis leidimasis į nereikalingas detales, krūva aprašytų simbolių, dažnai turinčių tą pačią reikšmę, daugiažodžiavimas labiau nuvargina skaitytoją, nei praturtina romaną.  Čia vėl kaip su nuotraukomis: iš pradžių įdomu, bet į pabaiga verti vos akį beužmesdamas.

„Dykuma“ sudaryta iš skirtingų istorijų, kurios turi savyje bendrų taškų. Pirmoji pasakoja apie XX a. pradžią Afrikoje, kai krikščionių kareiviai ėmė veržtis į juodaodžių pasaulį ir ginklais bei žiaurumu primesti savo religiją, o nepaklusniuosius tiesiog naikino. „Dykuma“ pasakoja apie vienos genties kelionę per dykumą, ieškant naujos gyvenvietės, saugumo ir laisvės. Paskutiniųjų laisvų žmonių, mėlynųjų žmonių, ir jų dvasinio vadovo  Ma el Ainino, Mėlynojo Žmogaus, veik Dievo, tragiškas likimas paremtas istoriniais faktais tęsiasi murkdantis tarp dykumos nešamos mirties. Troškulys, badas, karštis, ligos, mirtys, smėlingas vėjas, slogi tyla, naktinė žvarba ir nesibaigiantis ėjimas – tokia nesvetinga dykuma pirmojoje istorijoje netikėtai virsta visiškai kitokia antrojoje.

Antrasis romano laikmetis perkelia skaitytoją į XX a. aštuntą dešimtmetį, į šiandieninį Maroką, kur gyvena pajūry mergaitė Lala: jos gyslose teka klajoklių protėvių kraujas, kuris traukia ją į, kitiems mirtiną, o jai, pulsuojančia gyvybe, dykumą. Keista europiečio akiai ir širdžiai kultūra, neįprasti vaizdai, sugebėjimas įsilieti į gamtos aplinką ir su ja susitapatinti, kitokios vertybės, antivartotojiškumas, nevergavimas daiktams, pinigams, transcendentinis ryšys su praeitimi ir Lalos trumpas gyvenimas kontrastingame prancūziškajame Marselyje atskleidžia nepažintos afrikietiškos pasaulėvokos turtingumą, visų sričių (pasirinkimo, meilės, gyvenimo būdo ir vietos, darbo, ėjimo krypties ir t.t.) laisvių svarbą žmogaus savijautai.

Reikia dar paminėti ir tobulą vertėjos, Birutės Gedgaudaitės, darbą: prancūziškų žodžių ir sakinių poezija perteikta tikrai profesionaliai. Su blogu vertimu ši knyga netektų viso žavesio.

Ir … primygtinai nerekomenduoju, kad neprakeiktumėte.

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt