Iškart apsidraudžiu - citatą pateikiau ne norėdama patvirtinti, esą fantastai negali turėti geros vaizduotės, o tam, kad remdamasi šiomis savybių poromis, apžvelgčiau "Auksinio vabalo" noveles. Tiesą sakant, apie Edgarą Alaną Po tiek prirašyta ir prikalbėta, kad norom nenorom reikia imtis kokio nors išradingo triuko, kad surastum ne tokį nuzulintą požiūrio kampą.

Ar E.A.Po yra išradingas?

Žinoma, išrasti literatūros žanrą - turbūt nekorektiškas žodžių junginys; tačiau šiaip ar taip šis rašytojas laikomas detektyvo žanro pradininku. Jo sukurtas ekscentriškas prancūzų jaunuolis Š. Ogiustas Diupenas - pirmas veikėjas, naudojęsis vėliau daugybės literatūros seklių perimtais metodais, dedukcija ir analize. Apsakymų elementai originalūs, nauji - "Auksinio vabalo" kriptograma, "šokančių žmogeliukų" pirmtakė, nusikaltėlis-orangutangas (beje, sunku suvokti, kodėl šis taikus gyvūnas buvo pasirinktas prototipu; gal autorius niekad jo nematė?). Tačiau rašytojas nėra išradėjo tipas "kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai"; jis labiau stengiasi ne sugalvoti būseną, veiksmą, įspūdį, o jau esančius atskleisti, pagilinti. Išradingumą be analizės jis laiko nevertu didelių pagyrų dalyku. Žinoma, remdamiesi dabartinėm "lyrinio aš" ar autoriaus atskyrimo teorijomis galime manyti, jog pirmu asmeniu pateikiamos istorijos pasakotojas nėra E.A.Po dvynys, bet man skaitant norisi manyti būtent taip

Ar E.A.Po analitikas?

Savo detektyviniuose apsakymuose - taip. Ir jo analizė remiasi labai griežtais principais, atsitiktinumams čia nėra vietos. Geras analitikas gali numatyti bemaž kiekvieną priešininko ar draugo žingsnį, jei tik juos pažįsta. "Pavogtame laiške" prikišdamas gudriam, bet tiesmukam Paryžiaus policijos prefektui, kad šis vertina žmones atsižvelgdamas tik į įprastą patirtį, Diupenas pats gali lengvai patekti į tokius pačius spąstus, jei nusikaltėlis veiks stichiškai. Kita vertus, stichiškos žmogžudystės Morgo gatvėje byla rodo, kaip galimybių atmetimo būdu prieinama prie nepaprastos, bet teisingos išvados. Čia analizė labai susijusi su vaizduote: ji padeda patikėti tuo, kas keista, nestandartiška, ieškoti logikos tada, kai jos, atrodo, neįmanoma rasti.

Ar E.A.Po turėjo gerą vaizduotę?

Akivaizdžius dalykus įrodinėti sunkiausia. Galbūt būtent šios savybės įtaigiu realizavimu galima paaiškinti tam tikrą jo literatūrinę charizmą. Yra mistiškesnių apsakymų už jo, yra baisesnių, mįslingesnių, bet šio rašytojo kūryba be abejonės priskiriama klasikai ir iki šiol yra įvairių parafrazių, interpretacijų objektas. Galima tik spėti, kad geriausiuose E.A.Po apsakymuose panaudoti - ar net išrasti nauji - tam tikri archetipai, todėl tekstai išlieka aktualūs. Tarkim, garsus apsakymas "Šulinys ir švytuoklė": nedaug kas turbūt prisimintų, kokie būtent vienuoliai pasmerkė mirti pasakotoją, į kokio miesto ar net šalies rūsį jį įmetė inkvizicija, visus jo kančių etapus, tačiau tvirtai įsimenama pamoka, kad baisiausias dalykas nebūtinai turi būti įvardintas. Jei kalbėsim apie šio apsakymo stilių, net keista, kad gana verksmingas, trūkčiojantis monologas, veiksmas su daugybe jausmų protrūkių ir apatijos periodų, apeliacijų į praeitį ir ateitį, tarp kurių reali aplinka, atrodo, nusipelno tik antraeilio dėmesio - tapo klasikiniu siaubo novelės pavyzdžiu.

Ar E.A.Po fantastas?

Be abejo, jei tik netaikysime šio žodžio siaurąja prasme. Tačiau… Jo fantastinė mistika labiau mistiškai romantiška, negu tikrai fantastiška. Jo fantasmagoriški veikėjai dažnai yra perviliotos į realybės aplinką alegorijos. Jo aprašomi neįtikėtini potyriai ir nuotykiai galų gale išaiškinami remiantis įprastais dėsniais arba pamišimu - kas irgi visiškai natūralus šiam pasauly dalykas. Net kelionė Mėnulin, atrodo, puikus mokslinės fantastikos pavyzdys, demaskuojama kaip mistifikacija (į šį rinkinį neįtrauktas "Nepaprastas Hanso Pfalio nutikimas")… Bet mes visada turime galimybę pasirinkti: gali tikėti sveiko proto įrodymais, gali likti toj fantastinėj erdvėj, kuri atrodo realesnė už pačią realybę.

Galbūt naudinga bus išvardinti, kokios novelės pateko į šį rinkinį; be jau minėtų tai "Ešerų Namo žlugimas" (rašau pavadinimus taip, kaip pateikta), "Amontiljado statinaitė", "Malstremo gelmėse", "Varliūkštis", "Akiniai". Žinoma, tai toli gražu ne visos dėmesio vertos E.A.Po novelės. Yra kur kas labiau makabriškų (Karalius Maras", "Raudonoji kaukė"), ironiškų ("Velnias varpinėje", "Daktaro Smolio ir profesoriaus Pero metodas"), slogių ("Palaidojimas pirma laiko"). O apsakymą "Eskvairo Kaipjūs Teno literatūrinis gyvenimas", kur tyčiojamasi iš literatūros kritikų ir poetų-grafomanų, rekomenduočiau visiems, kas artimai susiduria su kūryba ar su kritika…

.