The Raven

Yra žmonių, kuriuos drąsiai galime vadinti idėjų generatoriais. Jų kūrybinės idėjos kitų autorių dažnai netgi išvystomos į savus stilius ar žanrus. Edgar Allan Poe - vienas tokių genijų, pasaulyje žinomas kaip trumpų istorijų klasikas, detektyvinio bei siaubo žanrų pradininkas. Nemažiau pribloškia jo kaip lyrikos autoriaus sugebėjimai. Man asmeniškai ši E.A. Poe kūrybos dalis pasirodė besanti įstabiausia.

Sunkus, beviltiškas, kankinantis gyvenimas nori nenori priverčia iškrauti juodžiausius dalykus, neveltui poeziją (lyriką) galima traktuoti kaip sielos būsenų ir spalvų atspindį. Edgar Allen Poe eilės - ne tik tragiško likimo inspiruotos, - tuo pačiu yra subjektyvi autoriaus minčių, jausmų bei psichologijos išraiška. Neaprašomos kondicija, impresija, kurias sukelia natūraliai besiliejantys eilutės ir stulpeliai (galų gale ir neverta aprašinėti - patirkit tai savo kailiu), atrodo meilė niekad nebuvo taip priartėjusi prie mirties, - tamsi ir tuom pat šviesi. Lyg išganymas per kančią. Galbūt kažkam atrodys, jog neverta pastebėti netgi vilties kibirkštėlės. Mano nuomone, čia kaip niekur tinka "katarsio" sąvoka. Šiuo atveju - apsivalymas stebint tragediją. Čia pat verta pastebėti, jog E. A. Poe pasitelkia sunkiai apčiuopiamą, protagonistinę ironiją, kas veikia dar stipriau.

Galiausiai, net jei ir nesigilinti į pačias mintis - lieka nemažiau puiki eilių skambesio estetika. Kaip beskaitytum - mintyse ar garsiai - apžavi muzikalumas, neiškankintas ir nepritemptas. Dar ir dėl to rekomenduočiau originalo kalbą.