Ar daugelis mūsų, pirkdami, pavyzdžiui, aplanką pasui kur nors turgelyje, esame pastebėję, kad ant šio ne lietuviškas, o baltarusiškas raitelis? Ar žinojo leidėjai, kad ant 2002/2003-iųjų m. Kauno miesto plano (parašyto keturiomis kalbomis ir skirto turistams) pavaizdavę atgal atgręžtą taurą šitaip miestui (bent jau heraldikos žinovų akyse) priskyrė bailumo reikšmę?.. O juk galima dar, kaip rašo E. Rimša, prisiminti net garsų sovietmečio akademiką Juozą Žiugždą, kuris bandė "moksliškai" paaiškinti Lietuvos raitelio krypties prasmę: "Pasak jo, geriau, kai raitelis užsimojęs kalaviju į Vakarus, nes kitaip jis grasintų Rytams, broliškai rusų tautai."

Panašūs atvejai ir privertė vieną žymiausių šių dienų Lietuvos heraldikos žinovų, Lietuvos heraldikos komisijos pirmininką, E. Rimšą, parašyti darbą, kuriame jis bandė "...be didelių mokslinių išvedžiojimų, pateikti skaitytojui bendriausias heraldikos pagrindų žinias, supažindinti jį su dabar naudojamais valstybės, žemių, miestų ir kilmingųjų herbais bei jų istorija."

Jei knygos formatas būtų kiek didesnis, spalvotų iliustracijų gausa, puikia leidimo kokybe ji lengvai galėtų pretenduoti į "albumo" apibūdinimą. Na, dėl leidimo kokybės galima ir nesistebėti - juk "Versus Aureus" direktorius Artūras Mickevičius pats yra istorikas, tad knygelė išleista, kaip sakoma, "su meile". Tiesa, ji nepigi - "Vagos" knygyne siūloma už 33 Lt., bet turėtų būti puiki dovana bet kuriam istorikui ar istorija besidominčiam žmogui. Kad ir vien vizualine savo puse - knygoje rasite nemažai menkai žinomų ar ir visai unikalių iliustracijų. Pavyzdžiui - Jogailos atvaizdą iš Austrijos nacionalinės bibliotekos paveikslų rinkinio ar unikalų XV a. lietuvių kariuomenės atvaizdą (Žygimanto Kaributo būrio atvykimas į Prahą). O kur dar daugybė kunigaikščių ir miestų antspaudų ir pan.: iš viso knygoje rasite apie 580 herbų, antspaudų, vėliavų ir monetų piešinių. Didelė jų dalis surinkta iš Belgijos, Latvijos, Lenkijos, Prancūzijos, Rusijos, Švedijos, Vokietijos ir kt. Kraštų dokumentų saugyklų, tad daugelis jų mūsų tautiečiams dar nematytos.

Šią knygą, manau, galima vertinti ir kaip heraldikos vadovėlį. Įdomų vadovėlį, pilną įvairiausių faktų: nuo pačio žodžio "herbas" kilmės iki jo sudedamųjų dalių, laukų eiliškumo ir pan. Pvz., ar kada pagalvojote, kad herbų spalvos skirstomos į tikrąsias spalvas (4 grynosios - raudona, mėlyna, juoda, žalia) ir du metalus (auksą bei sidabrą - geltona bei balta spalvos). O va, pasiskaitę atitinkamą skyrių ir kada nors išgirdę kalbant, jog Lietuvos herbas - tai baltas raitelis raudonam fone, su mėlynu skydu ir geltonu dvigubu kryžium, galėsit šnekovą pamokyti heraldikos pagrindų. Kad Lietuvos herbas - tai sidabrinis raitelis raudonam skyde, turintis mėlyną skydelį su auksiniu dvigubu kryžiumi.

Ten pat sužinosite ir kokias buvo "mėgstamiausios" įvairių valstybių herbų spalvos ar simboliai, kaip herbų spalvas pavaizduoti grafiškai (t.y. spalvą vaizduojant tam tikrais simboliais, pvz., auksas žymimas smulkiais taškeliais). Turint tokias žinias jums akimoju "nusispalvins" daugelis architektūroje regimų herbų (t.y. kai herbai nulipdyti ant pastatų paviršiaus, bet jų negalima ar sudėtinga dažyti). Štai, pažvelgę į grafų Tiškevičių herbą ant Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios sienos, galite autoritetingai pareikšti, kad aiškiausiai regite, jog herbo skydo laukas mėlynas. Ir veltui heraldikos mokslo nekrimtę žmogėnai sukiotų pirštus prie kaktų ar tikrintųsi dėl daltonizmo: mėlyną spalvą minėto herbo skydo lauke vaizduoja paprasčiausios horizontalios linijos.

Bet tai tik spalvos, o juk minėtoje dalyje dar aptarinėjami skydai, metalai, kailiai, herbų figūros, šalmai, ragų skiriamieji ženklai ir t.t. - žodžiu, aibė įdomiausių faktų, kuriuos galima tyrinėti valandų valandas.

Kokia galybė vien tik herbuose vaizduojamų kryžių: heroldinis, dantytas, spygliuotas, perskeltas, riteriškas, šakiagalis, Maltos, Jeruzalės, Tulūzos, iberiškas, keltų ir t.t. Ir kiekvienas su sava, unikalia reikšme. O ką ir kalbėti apie heraldinius gyvūnus, augmeniją, dangaus kūnus, fantastines būtybes, ginklus ir kitus daiktus.

Kokių tik nelauktų, netikėtų reikšmių šie simboliai beturi, kartais - skirtingų skirtinguose kraštuose. Va, XVII a. Lenkijos Karalystės iždininkas Hermolaus Ligeza kartą sumanė Venecijoje pasidaryti spaudą su savo giminės herbu. Herbas, reikia pasakyti, buvo savotiškas, ką sako ir jo pavadinimas - Pusožio. Kai italų meistras paklausė ką vaizduoti šio herbo skyde, lenkas atsakė - asilo galvą. Italas pamanė, kad iš jo šaiposi ir, tik šiaip taip nusiraminęs, pasitikslino - o ką vaizduoti herbo šalme? Išgirdęs atsakymą - raguotą ožką - nebegalėjo "nuryti įžeidimo" ir stvėrėsi špagos... Italijoje, pasirodo, ožka reiškė gašlumą, o asilas - kvailumą. Tuo tarpu Lenkijoje, bent jau asilas - nuolankumą, kantrumą ir saikingumą.

Taigi, manau, jau puikiausiai supratote, kad heraldikos plonybės šioje knygoje pasakojamos gana linksmai ir, pasikartosiu, velniškai įdomiai.

Bet "Heraldikos pagrindų" dalis tesudaro, geriausiu atveju, trečdalį knygos. Likusios - Lietuvos valstybingumo simboliai, Žemių herbai, Kilmingųjų herbai, Miestų ir miestelių herbai - ne mažiau įdomios bei taip pat gausiai iliustruotos.

Pavyzdžiui, "Lietuvos valstybingumo simbolių" skyriuje sužinosite, kodėl Algirdaičiai savo antspauduose naudojo raitelį (beje, ne vien su kalaviju, dažnai ir su ietimi), o Kęstutaičiai - pėstininką. Nuo kada Lietuvos raitelis, lenkų dėka, imtas vadinti vyčiu, ir kad "Viena, ką galime padaryti, vyčiu vadinti ne herbą, bet raitelį, kaip mums siūlė S. Daukantas ir, suprantama, žodį vytis rašyti mažąja raide, tai yra nedaryti iš jo herbo vardo." Taip pat, kad Gediminaičių stulpai - labai senas ženklas, kuriuo, anot J. Dlugošo, didysis kunigaikštis paprastai žymėdavęs savo žirgus, bei valdų riboženklius.

Tad smagaus ir įdomaus skaitymo, o norintys šią puikią knygą įsigyti - paskubėkite, nes tiražas irgi "albuminis", vos 1100 egzempliorių.

Įdomioji heraldika