Apie knygą: Eduard Štorch – Mamutų medžiotojai
Leidykla: Alma littera (2007)
ISBN: 9789955246077
Puslapių skaičius: 365

Pradėkime paprastai. Nuo to, jog – yra geri „Mamutų medžiotojai“ ir yra prasti „Mamutų medžiotojai“ (pastaruosius dar vadina ir „Gyvenviete prie ežero“).

Laimė, man pirmiausia teko paskaityti geruosius – Eduardo Štorcho.

Blogieji – tai Sergejaus Pokrovskio knygelė. Skaičiau, berods dar nebe audringais 88-aisiais ar 89-aisiais, bet jau purtė nuo primygtinio revoliucionizmo bei klasių kovos brukimo į mamutų medžiotojų gyvenimą... Bjaurus „buožė“ žynys, „teisingas“ medžiotojas ar panašiai. Prisimenu jau kaip per miglas, bet – fe.

Ir ne tiek dėl ideologijos – tiesiog nykokai parašyta, nelabai įdomu.

Ir – ten, berods, dvi apysakos, o ne romanas.

Grįžkime prie geriečio – čekų rašytojo, minėto Štorcho, romaną (rašytas berods 1936-aisiais), prarijau (perkeltine prasme!) žaibiškai, knygą po to skaičiau dar –nioliką kartų (o ką daryt sovietmečiu miestelių bibliotekos pasirinkimo gausa nelepino, prie kokio populiaresnio romano, pvz., „Malajų maišto“ tekdavo pastovėti eilutėje).

Čekas pasakoja apie Vestonicų tunto (Keistas, bet taiklus žodelis, ar ne? Tuntu vadino tą po Moraviją beklaidžiojantį apie šimto pirmykščių žmonių būrį) klajones.

Apie susirėmimus su kitais tuntais, urviniais lokiais (ek, kokia nepamirštama grumtynių oloje, kur visą tuntą „užspaudė“ didžiulis įnirtęs lokys, scena), liūtais (ne, jokių didvyriškumų – pamatę liūtą medžiotojai neša kailį, bet juos, deja, prisivys)...

Medžioklės scenos – natūralios, bet nepurto ir nekelia pasišlykštėjimo (priešingai, paskaitęs, kaip medžiotojai iš šviežienos traukia šiltas, garuojančias kepenis ir, paeiliui, gardžiuodamiesi, ragauja (įsikerta dantimis ir pjauna titnaginiai peiliais kąsnį prie pat lūpų, draugams nepaliaujant patenkintai liulėti ir šūkčioti medžioklės šūkių), nejučia pats.. užsimanai kepenėlių.

Yra ir pokraupių scenelių, na, bent jau mane lengvai supurtė – kai nuolatinio kūdikio klyksmo išerzinta motina, galiausiai čiupo šį už kojytės ir nusviedė į pelkę (po to atsiverčiau darsyk perskaityti ar nepasivaideno – tiek buvo „nusaldinta“ sovietinių multikų ir knygučių –nesakau, kad tai labai jau blogai – vaikystė).

Tačiau nesuklyskite – knygelė žavi ne natūralizmu, bet labiau savo dvasia ir autentika (t.y,. gebėjimu perteikti atmosferą, neiškreipiant natūralumo – kokioje saldžiai mokykliniam amžiui pritaikytoje knygutėje urvinį lokį būtų nudėjęs koks narsuolis, o Štorchas taip nenusipigina...). Viskas čia surašyta lengvai, nuotykių pavidalu, bet siužeto nenuspėsi – tik jau lyg ir nusprendei, kad tas bus pagrindinis herojus, o jis, anava jau ir žuvo...

Nors pagrindinis herojus yra – Kopčemas – berniukas, tampantis paaugliu, o vėliau jaunuoliu. Iš esmės jo akimis ir rodomos visos tos klajonės, nesibaigiančios medžioklės, žaidimai...mmm...Kivirčai, mūšiai, negudrūs išradimai, ugnies praradimas ir jos paieškos. Ai, yra dar du herojai – Kopčemo draugas Voveriukas, na ir pats tuntas.

Kuo dar žavi knygelė – ogi natūraliu psichologizmu. Ką reiškia vien tunto išdavikų sugrįžimo scena. Juos juk turėjo mažų mažiausiai išvaryti iš tunto, pasmerkdami alkanai mirčiai, bet nusprendė tiesiog boikotuoti. Ir kas iš to baigėsi... Akmens kirvuku – į burną. Primena „Sopranus“ – gerąja prasme.

Dar įdomu – autorius gerokai sustiprina įspūdį, kai aprašinėdamas tunto gyvenimą, pvz., laidotuves, po to, lyg tarp kitko, išnašose pažymi (tas kapas buvo rastas tada ir tada, ten ir ten, kasant vandentiekį Prahoje).

Knyga panaši į lygiai taip pat šauniai bei lengvai atmosferą perteikiantį „Rudąjį Ormą“ – na, tik ten suomių rašytojas (nepamenu kas autorius) rašo apie vikingo gyvenimą. Bet ne blogiau.

Tačiau tokių knygelių nedaug – be „...Ormo“ dabar iškart daugiau gal ir neprisiminsiu. Na, nebent „iš kitos operos“ – pvz., kelionių aprašymų, tokių, kaip nuostabioji Pjero Pfeferio „Borneo džiunglėse“ ar (autoriaus nepamenu) – „Laimingoji sala“.

Knygelė tikrai paskatins bent kiek labiau pasidomėti pirmykščių žmonių gyvenimu, padės įsivaizduoti jų būvį ir buitį, na, o labiau pagaulų įspūdžiams – dar ir pastūmės pasirinkti akmenuotą archeologo ar istoriko kelią.

Apžvalgos pabaigoje ketinau tradiciškai paburbėti, kad knygelė taip ir neperleista, bet – akurat, jau perleido – Alma Litera, prieš metus, 2007-aisiais.

Įdomu, kad paskyrė ją vaikams ir jaunimui. Na, tiesos kiek yra, nuotykių romane netrūksta, bet tam tikrą skaitytojų dalį kaip tik tai ir atbaidys – a, jaunimui, na tegul pasiskaito – daugiau su lankais lakstys, ne vien prie kompo kiurksos.

Ką gi, šis perlas neliko užmirštu. Tuo geriau, tuo geriau.

Che, pamačiau, kad ir Renata Šerelytė kadaise pastebėjo („Šiaurės Atėnuose“) „...medžiotojus“.

Aprašė padoriai, bet ir aprašinėdama nesusilaikė nedurstelėjusi geluonies į savo nemėgiamą maginės fantastikos (fantasy) žanrą, tad, pasipiktinęs, skubu cituoti:

Be to, gentis, giminė šioje knygoje vadinama specifiniu žodžiu „tuntas“, kurio nesu aptikusi kituose kūriniuose apie priešistorines gentis. Pavadinimas šiek tiek juokingas ir keistas. Tačiau tai galbūt liudija, kad žmogus jau mokėjo šypsotis, juokas ir žaidimas skaidrino jo sunkią tikrovę. O šiuolaikinėse maginės fantastikos tikrovėse nei tikro juoko, nei humoro nėra. Tai jų silpnoji vieta.

Aga, „tuntas“ neblogas žodis, man irgi įstrigo. O dėl romano „tikroviškumo“ tai atremsime jį senu nuvalkiotu vieno fantastikos rašytojo posakiu, jog didžioji dalis fantastikos, be abejo, šlamštas – tačiau ši proporcija galioja ir visai likusiai literatūrai.

Kaip ir rašiau, iš istorinių knygų dabar greit prisiminsiu tik „Rudąjį Ormą“. Prisiminsite daugiau – prašom netylėti. Tačiau bet kokiu atveju tai bus išimtys nykokame istorinių romanų pelkyne (M. Waltari vis dėlto nepriskaičiuosiu – jie labiau literatūriniai, nei istoriniai).

Bet, kita vertus – su Šerelyje, žmogus, negali ir nesutikti:

Dykra, išmindžiota pėdų ir kanopų, – štai į ką šiandien panaši maginės fantastikos (angl. fantasy) sritis. Kad ir kur žengsi, pataikysi į anksčiau įmintą pėdą. Jei bus pralepenęs ne narsusis Tolkieno hobitas Bilbas Beginsas – tai koks Tolkieno epigonas, stengdamasis pavyti savo guru. Bet Tolkienas pasilieka atminty (asmeniškai man – savo „Hobitu“, o ne „Žiedų valdovu“), o kiti autoriai taip sparčiai pasimiršta, kad net nuostabu.

Bet vertus trečią kartą – jau nukrypau į toli toli į fantasy lankas, tad pats metas apžvalgą baigti.