Neveltui tekstą lyginu su kūlgrinda, slaptu keliu. Šis vaizdinys apskritai taikytinas bet kuriai alegorinei literatūrai, priverstai kalbėti Ezopo kalba. Kita vertus, absoliučios daugumos pasakų fabulą sudaro gėrio ir blogio kova, ir kiekvieno teisė skirtingai spręsti, kiek apžvelgiamoje knygoje aliuzijų į Lietuvos istoriją, politinę realybę. Mano manymu, knygos paantraštė "mažiems ir dideliems" teisingesnė, nei anotacinis štampas "jaunesniam mokykliniam amžiui". Norėdamas ne tik skaityt, bet ir perskaityti šią knygą, menamas mokinukas turėtų būti neįtikėtinai kantrus, o po ranka visuomet turėti tarptautinių žodžių žodyną, nes ko ko, o šito gero E.Mieželaitis negaili (nors gal kartais ir vertėtų).

Grįžkime prie ąžuolo. Jo šakose, - girios tėvo, žaliaveidžio dievaičio Miškinio namai. Iš ten jis nužiūrėjo vienišą išdidžią gražuolę, tiesią kaip pati tiesa, - Ulijoną, po juo jiedu pradėjo vaikiuką, svarbiausią knygos herojų. Keistas vaikiukas išėjo: kojelės kaip šakaliukai, rankelės kaip pagaliukai, visas kietas it pliauskutė, tik skruostai panašūs į putnias bandeles. Štai į jas Medinukas ir gavo didžiausią motinos dovaną - dvi duobutes ir nepamainomą šypseną, kuri net juodžiausiomis akimirkomis nenyko nuo jo veido. Mažas buvo vaikas, bet dideli žygiai jo laukė. Vos nuo žemės atsiplėšęs turės kibti į darbą. Turės jis sutramdyti sukčių malūnininką, susidėjusį su besočių dvasia Milte (labai baisi iliustracija…), išgrūsti iš miško žiaurių plėšikų gaują ir atgauti iš žemės deimantinį varpą, kurį ta prarijo iš pykčio, kam žmonės nepasipriešino jį pagrobusiems užpuolikams. Tai darbai žmonėms. Bus ir giriai - nubausti nedorą miško vagį, pamokyti godų medžiotoją, įsigeidusį aukso ragų, išgelbėti Ąžuolą nuo nešlovės tapti kartuvėmis. Ir galų gale, svarbiausias darbas - išlaisvinti įkalintą savo nelaimingą motiną. Pakankamai sudėtingi darbai; pakankamai žiauri tikrovė nupiešiama, ir nepasakytum, kad nedorėliai atsiperka pagrasinimu piršteliu ir pamokslu. Ne jau, jei draugauti - tai iš širdies, o jei bausti - tai iš peties!

Autorius sukūrė (perkūrė?) visą pasakinį pasaulį su įsimintinais veikėjais: žmonėm ir gyvūnais, medžiais ir gamtos jėgom; su Pieno ir Medaus upėm; su velniškai gyva, pulsuojančia dvasia. Skausmingai pulsuojančia, bet nepasiduodančia. Tikrai įdomi, labai stilingai (vietom gal net manieringai), patraukliai parašyta, lyriškai drastiška ir anaiptol nelengva knyga. Teigianti nors pavargusios, - bet tiesos, nors liūdnos, - bet vilties pranašumą prieš blogį ir pyktį.

Pasaka, bet KITAIP