GMPR - The Great Millennium Peace Ride. Taip vadinosi žygis dviračiais aplink pasaulį, kurio pagrindinės sielos buvo mūsų tautiečiai lietuviai. Vienas iš žygio dalyvių, mynęs pedalus viso žygio metu (kai kurie dalyviai keliavo tik dalį viso žygio), ir parašė šią knygą - kelionės dienoraštį. Kadangi autorius šykštus skaičiams, o pastarieji man šiek tiek imponuoja, pradėsiu būtent nuo jų. Pasiknaisiojęs internete aptikau šio žygio svetainę (www.peaceride.org), kurioje yra įdomios statistikos apie šią tikrai neeilinę kelionę.

Žygis prasidėjo 1998 metais rugpjūčio 1 d. Sietlo mieste (JAV) ir baigėsi 2000 metų sausio 1 dieną Hirosimoje (Japonija). Žygio pabaigos taškas - Hirosimos miestas - buvo pasirinktas neatsitiktinai - taip dalyviai norėjo pabrėžti savo taikos misiją. Dviratininkai keliavo per keturis žemynus (Ameriką, Afriką, Europą ir Aziją), kirto 46 šalis ir numynė net 56 000 kilometrų. Ir dar keletas skaičiukų: Amerikoje žygeiviai važiavo per 13 šalių (20 920 km), Afrikoje - per 8 šalis (9 020 km), Europoje - per 13 šalių (8 900 km) ir Azijoje - per 12 šalių (17 150 km).

Šiuos skaičius pateikiau norėdamas padėti susidaryti įspūdį, koks tai buvo žygis. Vis tik, beveik pusantrų metų žygis dviračiais nėra paprasta kelionė paatostogauti į kokį kurortą. O dalyvius dar spaudė finansai, psichologinis stresas, barniai tarpusavyje, įvairios nelaimės ir eilinė kasdieninė buitis. Juk tai nebuvo važinėjimas iš vieno viešbučio į kitą, kur tavęs laukia aptarnaujantis personalas. Žygeiviai dažniausiai miegodavo palapinėse ar pigiuose viešbučiuose, valgydavo pakeliui pasigamintą maistą ar paprastutėse pakelės užeigėlėse. Tiesa, kai kuriose šalyse buvo ir geriau. Birmoje keliautojus lydėjo kariškiai ir viskuo aprūpindavo - ir maistu, ir nakvyne. Tačiau perskaičius knygą susidaro įspūdis, kad nelengva buvo visiems kelionės dalyviams ir autoriui taip pat. Nors pats dienoraštis gana optimistiškas ir jį perskaičius pačiam norėtųsi tiek kraštų aplankyti.

Autorius knygoje akcentuoja, kad jam tai visų pirma buvo kelionė aplink pasaulį, o ne žygis taikos vardan. Nors būtent taip jis ir buvo sumanytas. Dienoraštis parašytas paprastai, bet labai įtaigiai. Knyga nepaprastai šilta, nėra itin išplėstų vietovių ar įvykių aprašymų, tačiau trumpesni aprašymai yra taiklūs ir paprastai vaizdingi. Autorius neaprašinėja kiekvienos dienos, tiesiog užfiksuoja pagrindines detales ir įvykius. Skaityti nepaprastai įdomu, nors, atrodo, turėtų būti priešingai. Juk dienoraštis visada gan sausas kūrinys, aišku, viskas čia priklauso nuo autoriaus sugebėjimo aprašyti įvykius.

Edvardas Žižys dalyvavo visame žygyje, išskyrus dalį Centrinės Amerikos, kur buvo paguldytas į ligoninę ir ten jam atliko akių operaciją. Nors vietiniai daktarai siūlė nutraukti kelionę, Edvardas, prisivijęs bendražygius Kolumbijoje, sėkmingai finišavo Hirosimoje. Vienam iš žygio dalyvių kelionė baigėsi tragiškai - Indijoje žuvo Valteris, prie žygio prisijungęs Peru. Jis iškrito iš traukinio ir vežamas į ligoninę mirė. Tačiau ši nelaimė nesutrukdė baigti taikos žygio.

Kyla klausimas - kaip tai iškritęs iš traukinio? O kur dviračiai? Taip, ne visi kilometrai buvo įveikti raitom ant dviračio, dalį skrido, važiavo autobusu, traukiniu, plaukė laivu. Visų pirma, vandenynų dviračiais kirsti neišeina. Antra, kai kur dviračiais važiuoti buvo tiesiog neįmanoma - pavyzdžiui, Maroke - 80 kilometrų ruože per dykumą nebuvo nė vieno vandens šaltinio ar kokios gyvenvietės. O galiausiai ir žygio dalyviai kartais taip nuvargdavo, kad dalį kelio keliaudavo kitokiu transportu. Tačiau dviratis, be jokios abejonės, buvo pagrindinis transportas visuose žemynuose - ar Andų kalnuose, ar Birmos džiunglėse.

Belieka stebėtis ir didžiuotis tokiais žmonėmis, kaip Edvardas ir kiti žygio dalyviai, kurie nepaisydami sunkumų įgyvendino tokią kelionę. Juk aplink pasaulį keliaujama tikrai tik kartą gyvenime, jei apskritai sugebi tam ryžtis.

Nepaprastai įtrauklus pasakojimas