egz.bibl.

Apie knygą: Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre) – Šleikštulys
Leidykla: Vaga (2009)
ISBN: 9785415021055
Puslapių skaičius: 304

“Egzistuoju todėl, kad galvoju… ir negaliu susilaikyti negalvojęs.” (167 p.)

Na, taip. Žinoma. Kam aš čia rašau dabar? Kam ir kodėl? Nėra prasmės. Būties neapčiuopiamumas vargina. Egzistencijos šleikštulys dusina, o aš bandau elgtis racionaliai ir pasidalinti savo beprasmybe su kitais: bandau įtikinti save, kad pasidalytas šleikštulys virs tik puse šleikštulio. Esu naivuolis, tikintis, kad bet koks potyris per laiką išgaruoja. Tikintis, kad Sartre „Šleikštulys“ (”La Nausée”, 1938) netrukus pranyks iš sąmonės kaip dūmas. Bet pasąmonė ir nesibaigiantis galvos skausmas sufleruoja - to nebus.

„Šleikštulys nepraėjo, ir nemanau, kad greitai praeitų; bet jis manęs nebevaldo, jis nebėra nei liga, nei trumpalaikis prasto ūpo priepuolis: tai aš pats.“ (210 p.)

Skaudi smegenims knyga, su kuria linkėčiau visiems susipažinti kuo vėliau: gali išmušti iš gilių gyvenimo vėžių, o gali į jas ir įstatyti. Tik įpusėjus kūrinį, norėjosi jį mesti negrįžtamai ir tuo pačiu kilo noras mėgdžioti pagrindinį romano herojų, Antuaną Rokanteną, norėjosi nebeapgaudinėti savęs informacinių technologijų sublimacijomis, o traukti į miestą, į gatves, pajausti tarpuvartes, skelbimų lentas, kavinių vitrinas, stebėti skubančius praeivius, patirti nuotykį. O, esant galimybei, įbrukti kiekvienam po „Šleikštulio“ egzempliorių ir skalambyti visa gerkle: „Ei, šita egzistencialistinės filosofijos Biblija atvers tau akis“. Į klausimą „kodėl“ atsakyti būtų sunkiau, nei papilstyti liaupses šiam praeito amžiaus šedevrui. Čia kaip su A. Camus, F. Nietzsche, F. Dostojevskiu, F. Kafka: Jean-Paul Sartre taip pat į vieną apžvalgos puslapį nesutalpinsi; kiekvienam kūriniui galima paskirti atskirą analitinį veikalą, kiekvienam puslapiui – ištisą akademiko straipsnį; citatų, vertų perrašyti, - trečdalis viso teksto. Tikra Biblija, kurios neišsemsi ir per porą tūkstantmečių. Kiekvienas gali čia įkišti savo trigrašį, jog tą ar aną vietą reikia interpretuoti taip ar anaip, kad Sartre lyg koks pranašas parašė savotišką egzistencializmo evangeliją, kad iš pusės sakinio „Egzistuoti reiškia tiesiog būti“ (217 p.) sukurpė kultą, kad įrėmino kiekvieno sveikai mąstančio ir, apskritai, mąstančio intelektualo pereinamąjį gyvenimo tarpsnį, kur viskas nyku, nuobodu, beprasmiška, vimdo, kol suvoki, kad pats esi nykus, nuobodus ir t.t.

Iki šiol sveikintinas disputas, ar galima „Šleikštulį“ laikyti tik grožinės literatūros kūriniu? Ar galima kūrinį vadinti vien filosofiniu traktatu? Manau, kad, jei „Šleikštulys“ būtų parašytas šiomis dienomis, tai būtų lyg J. Gaarderio „Sofijos pasaulis“ vadinamas filosofiniu romanu, kur sekama istorija net ne įvilkta į egzistencializmo filosofijos rūbą, o su juo suaugusi. Retas autorius geba taip ištrinti tą ribą, kur teoriniai postringavimai žmogaus egzistencijos tematika nemačiomis virsta būtina, natūralia siužeto dalimi.

Reiktų įspėti ir tuos, kurie gali nusiteikti knygą skaityti kaip lengvos grožinės literatūros kūrinį, - nusivilsite, pavargsite ir pasišleikštėsite. Knygoje praktiškai nieko ypatingo nevyksta: A. Rokantenas tiesiog gyvena autoriaus išgalvotame Prancūzijos uoste, Buvilyje, lankosi skaitykloje, kur renka medžiagą rašomai knygai apie išgalvotą istorinį veikėją, slankioja po gatves, lankosi baruose, bando suprasti miestą. Intrigą palaiko (jei tai galima pavadinti intriga) tik skaitykloje sėdintis pedofilas Savamokslis, kuris lavinasi skaitydamas visas bibliotekos knygas pagal abėcėlę ir senos meilės, Ani, laukimas, kuri knygai einant į pabaigą pasirodo ir atima paskutines Rokanteno viltis. Tačiau duoda laisvę, panašią į mirtį.

Romanas lėtas, neskubrus, kaip ir veikėjas, turintis visą savo laiką sau pačiam. Turtingas, intelektualus, filosofinis, dienoraščio forma vedamas tekstas vietomis virsta stebinančiomis, kai ką galbūt net lengvai šokiruosiančiomis, kafkiškomis fantasmagorijomis. Skaitant ne kartą pagavau save, kad viskas turėtų/galėtų būti kitaip, bet yra taip, kaip turi būti. Viskas savo vietose. Nieko nereikalingo. „Šleikštulys“ – tokia knyga, kurią pats autorius paskutiniame puslapyje apibūdina taikliausiai: „… už spausdintų žodžių, už puslapių skaitytojas turėtų nujausti kažką, kas neegzistuoja, kas yra virš egzistencijos. Pavyzdžiui, istoriją ar nuotykį, kuris iš tikrųjų negalėtų atsitikti. Jis turėtų būti gražus ir kietas lyg plienas bei priversti žmones susigėsti savo egzistencijos.“ (293 p.).

Įdomu „Šleikštulį“ buvo skaityti jau susipažinus su vėlesniais postmodernistais: akivaizdu, kad šis filosofinis miesto romanas padarė įtaką tiek O. Pamuk‘o „Juodajai knygai“, tiek S. Beckett‘o minties neapčiuopiamumui („Nenoriu galvoti… Galvoju, kad nenoriu galvoti. Reikia negalvoti, kad nenoriu galvoti. Nes tai dar viena mintis“ (167 p.), tiek G. Battaile ir William S. Burroughs‘o siurrealistinėms haliucinacijomis („Pavyzdžiui, įsmeigti šį sūrio peilį Savamoksliui į akį.“ (204 p.), „Arba motina, pažvelgusi į savo vaiko skruostą, paklaus: „Kas čia, spuogas?“ Oda ištins, pratrūks, o plyšyje atsivers pašaipi trečioji akis <…> Prieis prie veidrodžio, išsižios: ogi jo liežuvis virto milžinišku gyvu šimtakoju, krutinančiu kojas ir kutenančiu jam gomurį.“ (262 p.) ir Henry Miller‘io laisvumui („… o moteris ir toliau juto, kad jos krūtinė egzistuoja korsaže, ir galvojo: „mano papukai, mano dailūs kamuolėliai…“ (222 p.). Ir, matyt, dar ne vienam ateities literatui ir filosofui padarys. Jau nekalbant apie skaitytoją.

Labai nesinori, bet tenka traukti per dantį leidyklą: daug teksto surinkimo klaidų; neatnaujintos ir atmestinai parengtos ar tai tiesiog atskirai išversti paaiškinimai (pvz. 102 psl. skaitome „Aš mušiau Morisui Baresui (32) per sėdynę“, o 32 paaiškinimas išvestas iš frazės „… pyliau per sėdynę Morisui Baresui…“; nenurodyta „Some of these days“ autoriaus Shelton’o Brooks‘o mirties data, nors tai paprasta rasti pagooglinus...

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt.