Vidurinių amžių Vakarų Europos istoriniai šaltiniai Lietuvoje publikuojami retai, ši epocha tebelieka neaiški ir menkai pažįstama ne tik plačiajai visuomenei, bet ir profesionaliems istorikams ar literatūros specialistams, todėl dažnai esame priversti tenkintis rusų, lenkų ar Vakarų Europos kalbomis parašytais leidiniais. Todėl nekyla abejonių, kad tokios knygos kaip 2005 m. pasirodžiusi VIII a. II pusės autoriaus Einhardo Frankų valstybės karaliaus, vėliau tapusio imperatoriumi, Karolio Didžiojo biografija sulauks susidomėjimo.

Knygos įvade Rimvydas Petrauskas - vienas iš nedaugelio Lietuvoje gyvenančių ir produktyviai dirbančių šioje srityje viduramžių specialistų - pristato šią epochą, Frankų valstybės istoriją, Karolį Didįjį ir jo biografą Einhardą. Įvado tekstas koncentruotas, bet nenuobodus. Autorius atskleidžia Karolio Didžiojo vaidmenį, reikšmę pasaulio istorijoje. Tai buvo valdovas, sutramdęs krikščioniškai Europai grasinusius arabus ir vikingus, užkariavęs didelius plotus, daug nusipelnęs katalikų Bažnyčiai, Romos popiežiaus institucijai. Galima teigti, kad jis padėjo pagrindus Bažnyčios viešpatavimui Viduramžiais. Šio monarcho reikšmę pasaulio istorijoje liudija ir tas faktas, jog lietuvių, latvių, rusų, čekų, lenkų kalbose karaliaus terminas yra perimtas iš Karolio Didžiojo vardo. Vis dėlto kai kur su R. Petrausko vertinimais norisi polemizuoti. Įvade ne kartą akcentuota, jog Karolis Didysis buvo Europos tėvas, jos vienijimo pradininkas. Tačiau daugelis dabartinės Europos erdvės valstybių (Didžioji Britanija, Ispanija, Portugalija, Skandinavijos šalys, nekalbant apie Centrinės ir Rytų Europos valstybes, Graikiją) neįėjo į Karolio Didžiojo imperiją. Teigti, kaip įvado autorius, jog šios šalys buvo "interesų sferoje" kiek demagogiška. Santykius su daugeliu šiandieninės Europos šalių, netgi tuo metu, kai jose dar nebuvo jokių valstybinių junginių, palaikė ir Senovės Graikija, Romos imperija, ir Bizantija, bet jos nėra laikomos "Europos Sąjungos pirmtakėmis". Daugelio germanų genčių priklausymas frankų imperijai buvo ginklo galingumo pasekmė, o ne siekis gyventi bendradarbiaujant. Galų gale, Europos valstybės (Italija, Prancūzija, Vokietija) atsiskyrė kaip tik tada, kai mirė Karolis Didysis ir jo vaikai bei anūkai pasidalino imperiją. Todėl kyla klausimas, ar galima Europos vienybės pradininku laikyti užkariautoją? Karolio Didžiojo reikšmės išaukštinimas, matyt, nulemtas ideologinių ir politinių "Aidų" leidyklos nuostatų.

Karolio Didžiojo biografas buvo mažo ūgio vienuolis, kilęs iš turtingos frankų šeimos, kuri gyveno netoli Maino dabartinėje Vokietijos teritorijoje. Šis mokslininkas buvo Karolio Didžiojo akademijos nariu. Jis parašė kai kuriuos religinius kūrinius, bet jį išgarsino "Vita Caroli Magni" - "Karolio Didžiojo gyvenimas", veikalas, turėjęs įtaką tolimesnei biografinio žanro raidai Vakarų Europoje. Pasakojime skaitytojas nesuras plataus, smulkmeniško pasakojimo. Nereikia tikėtis čia rasti mūšių vaizdų ar išsamių geografinių aprašymų. Einhardas valdovo gyvenimą pateikė schematiškai: Karolingų dinastijos pradžia, Karolio Didžiojo užkariavimai, imperatoriaus asmeninis gyvenimas. Apie kiekvieną užkariavimą rašydamas visuomet pabrėždavo, kad Karolis Didysis kovojo dėl teisybės ir krikščionių religijos, jo priešai buvo niekšingi ir žiaurūs. Neverta stebėtis, kadangi tai - rūmų istoriko darbas. Karų aprašymuose kartais pasitaiko nemažų netikslumų, todėl būtina naudotis paaiškinimais. Nominaliai pripažinusios Karolio Didžiojo valdžią šalys čia pavaizduojamos kaip jau užkariautos. "Karolio Didžiojo gyvenimas" svarbus tuo, kad šiame kūrinyje paminėti lietuvių protėviai aisčiai (p. 61), kadangi labai retas viduramžių Vakarų Europos šaltinis yra paminėjęs Pabaltijo gyventojus. Kita vertus, galima spėti, kad šią informaciją frankų biografas perėmė iš Tacito.

Einhardas buvo Karolio Didžiojo gyvenimo amžininkas, pats bendravo su karaliumi, tačiau tai nesutrukdė vėlesniems istorikams smarkiai suabejoti jo biografinių žinių tikslumu. Tą patvirtina ir R. Petrauskas: "Einhardui mažai rūpėjo detalės, istorinių faktų tikslumas" (28 p.). Išties keista, kodėl pats autorius, netgi aprašydamas Karolio Didžiojo išvaizdą, rėmėsi senovės romėnų (Svetonijaus) kūriniais. Paaiškinimų autorius mini, kad biografo pasakojimas objektyviai atspindi to meto politines ir kultūrines nuostatas, tačiau istoriniai faktai, pateikiami Einhardo, nėra patikimi, reikia nuolat atsiversti paaiškinimus, o tai blaško dėmesį. Įdomiai skamba Karolio dievobaimingumo aukštinimas, kai vėliau rašoma apie kai kurias suguloves, su kuriomis buvo sugyventas ne vienas vaikas.

Reziumuojant norėtųsi pasvarstyti dėl pačios knygos vertės ir prasmės. R. Petrausko įvadinis tekstas ir paaiškinimai bei Mintauto Čiurinsko vertimas iš lotynų kalbos atlikti labai kruopščiai ir dėl mokslinės knygos vertės abejonių nekyla. Iš išvaizdos knyga irgi patraukli, gražaus dizaino, iliustracijos aukštos kokybės. Tačiau abejonių kyla dėl praktinės knygos reikšmės. Einhardo tekstas nėra aukšto meninio lygio, juo sunku sudominti neprofesionalus. Tektų pamąstyt, ar galima būtų šią knygą rekomenduoti mokiniui, studentui, nestudijuojančiam istorijos, lotynų kalbos ar literatūros, nebent jei jį kankintų nemiga (bet ir tada "Karolio Didžiojo gyvenimas" būtų veiksmingas neilgai, nes knyga būtų greit perskaityta. Jos apimtis nedidelė, o pats pasakojimas tik 42 nedidelio formato puslapiai lietuvių kalba). Panašios apimties XVI a. LDK bajoro Teodoro Jevlašauskio atsiminimai tikrai žymiai įdomesni. Tačiau, kaip minėta pradžioje, lietuvių intelektualiajai visuomenei labai trūksta Vakarų Europos istorijos ir literatūros šaltinių publikavimo lietuvių kalba. Sunku tvirtai spręsti, bet turbūt geresnis sumanymas būtų išspausdinti šį kūrinį "Naujojo Židinio"-"Aidų" žurnale, vėliau, sujungus su dar keliais ateityje pasirodysiančiais panašaus pobūdžio kūriniais, išleisti didesnės apimties knyga.

Paminklas Karoliui Didžiajam