Elizabeth Gilbert „VALGYK. MELSKIS. MYLĖK“

Apie knygą: Elizabeth Gilbert – VALGYK. MELSKIS. MYLĖK
Leidykla: Vaga (2007)
ISBN: 9785415020140
Puslapių skaičius: 343

Kodėl tiek daug knygų apie vidinius moterų pasaulius, dvasines keliones, savojo aš formavimą ir t.t. ir t.t.? Ir kodėl tiek mažai — apie vyrų sielos užkulisius? Klausimas, kurį uždaviau ne aš. Ir įsiminęs atsakymas — todėl, kad vyrai neturi sielos — ne mano. (bet man visai patiko — šioje vietoje turėtų būti kalbininkų neįteisinta šypsenėlė). Šioje knygoje — kokia staigmena! — irgi yra tokia viena vienos moters kelionė. Po pasaulį ir po save. Neišvengiant vyrų ir kitų nuotykių.

Vieneri metai — trys šalys — dešimtys naujų pažįstamų ir draugų — tūkstančiai nuotykių. Vis dėlto tai tikrai nėra nuotykių romanas. E.Gilbert tiesiog įvykdė tą grasinimą, kurį dažnam diktuoja pervargęs kūnas, troškulį pajutusi dvasia ir rutinos nualintos smegenys: „išvažiuosiu, tai žinosit!”. Kelionė, kuri dažniausiai tik ir lieka grasinimų etape, o jei net būtų realizuota, vargu ar pačiam grasintojui suteiktų kažkur girdėtą laimę, rašytojai ir žurnalistei E.Gilbert tapo realybe. Nuvarginta nevykusios santuokos, meilužio, net anksčiau džiuginusios karjeros E.Gilbert nusprendžia paspausti „stop“ mygtuką. Visiems metams. Ir aišku — aišku! — po to jos gyvenimas jau nebebūna toks pat.

Įvairaus plauko „antiamerikonizmo“ priešininkai pagrįstai galėtų purkštauti, kad knyga labai amerikietiška. Aišku, turint omenyje stereotipinį šios šalies įvaizdį. Pavyzdžiui, herojės apsisprendimas, kurias šalis ji nori pažinti, paprastas iki ašarų: patirti gastronomijos malonumų ji vyksta į Italiją, ieškoti dvasingumo — aišku, kad į Indiją, o pusiausvyros tarp jų (ką tiesiogiai būtų galima interpretuoti kaip vyro paieškas, žr.ir knygos pavadinimą) — į Indoneziją. O kur dar pastebėjimas, kad visos šalys prasideda raide „I“, angliškai reiškiančia „aš“.... Žodžiu, visi aukštesnieji ženklai ir dangaus kūnai rašytojai tiesiog nepalieka kito pasirinkimo.

Vietomis ši knyga primena visokius apykvailius vadovėlius iš serijos „padėk pats sau“ ir panašiai. Tačiau nuo panašios makulatūros likimo šią knygą išgelbsti... kažkas. Gal šmaikštus, nors vietomis ir persūdytas stilius? Nuoširdumas ir atvirumas, neturint tokios pažįstamos baimės apsikvailinti? Galų gale — nuotykiai nuotykėliai, kurių jaunai žaviai moteriai netrūksta, jei suprantate, apie ką aš čia.

Taigi. Italijos pėdsakai, mano nuomone, knygoje yra ryškiausi. Iš pirmojo knygos trečdalio plūsteli tikras dolce vita — italų mokėjimas mėgautis gyvenimu, o rašytojos — Italija. Sakyti, kad ji vaizdingai aprašinėja lėkštėse guldomus ir ant ausų kabinamus makaronus, būtų maža: iš puslapių plūste plūsta picų, vyno, sluoksniuotos tešlos pyragaičių su kremu, saulės ir flirto fiesta. Tokia, kad tuo dolcevitiškumu apkrečia ir niurgzlį, t.y., skaitytoją. Su kitomis dviem šalimis kiek sunkiau. Indija apskritai prasmego painiuose autorės bandymuose susigaudyti jogos, mantros, mandalos, kundalini ir kitų magiškų dalykėlių labirintuose. Indonezija sušvyti lyg ir ryškesnėmis spalvomis. Įdomios detalės iš vietinių žmonių gyvenimo, jų papročių ir apeigų. Geriau, man regis, tokių detalių būtų daugiau, o kalbų apie vienintelį ir nepakartojamą, pagaliau pasirodžiusį horizonte, mažiau.... bet čia tikro žmogaus tikri prisiminimai, ir nieko nepadarysi.

Skaitant knygą vietomis sukirbėdavo velniūkštis, besišaipantis iš visokių niuansų. Na, pavyzdžiui, kas būtų buvę, jei Ponas Jis būtų pasirodęs ne paskutinėje stotelėje — Indonezijoje, o jau Italijoje? Juk čia tai mes ieškojome tik gastronomijos malonumų! Kas tada — velniop knygą ar velniop mylimąjį? Bet turiu pripažinti, kad apskritai knyga persiskaito labai smagiai. Būtent „persiskaito“. Be jokių skaitančiojo pastangų. Juk kelionės yra kelionės. Net jei jas aprašo dvasinį žemėlapį lyg kokį miesto bendrąjį planą susikūrusi amerikietė.

Rekomenduočiau tingioms atostogoms. Arba lietingai dienai.