"Prozaco karta" laikoma kultine knyga, tęsiančia depresijos literatūros tradicijas (panašiai kaip J.D. Salingerio "Rugiuose prie bedugnės"). Autorė šioje knygoje rašo apie savo patirtus išgyvenimus, kai užklupta depresijos dar paauglystėje pradėjo lankytis pas psichiatrus, nuolat vartojo įvairius vaistus, įstojus į Harvardo universitetą siekė gyventi pilnavertį gyvenimą, - o depresija visą laiką buvo šalia ir gąsdino savo buvimu ir ją, ir aplinkinius.

Šis romanas neišvengė daugeliui taip būdingo požymio - įpusėjus skaitymo tempas lėtėja, situacijos ir išgyvenimai pradeda kartotis, o padėjus knygą į šalį ir pro langą pažvelgus į saulės nutviekstus medžius, tegu ir be lapų, noras vėl pasinerti į beviltiškumu dvelkiantį pasakojimą kartais ir dingsta. Be to, ta visa galybė vaistų pavadinimų ir savianalizės protrūkių kartais atrodo tikrai perdėtai.

Knyga primygtinai rekomenduojama žmonėms, kuriuos persekioja niūrios mintys, abejingumas aplinkai ir savo poreikiams, nuolatinė nuotaikų kaita, kuriems dažnai nesinori nieko veikti, kurie net nubudę ryte jaučiasi pavargę, kuriems gyvenimas atrodo beprasmiškas, o besišypsantys laimingi žmonės - idiotiški, - žodžiu, tiems, kurie žino ar bent įtaria sergą depresija. Perskaičius kaip gali būti blogai ir kad ne jums vieniems taip blogai, atsiranda nors ir menka, bet viltis. Viltis gyvenimą matyti šviesesnėmis spalvomis.

Kai kada, skaitant šią knygą, kildavo savotiškas pasipiktinimas ar net juokas: na kaip, kaip galima pliaukšti tokias nesąmones, kaip galima ištisą dieną nepajėgti atsikelti iš lovos? Tačiau knygos pabaigoje autorė atsakė į šį klausimą: "Tai reiškia, kad skaitydamas knygą jauti frustraciją ir įniršį, galbūt panašų į beviltiškumo jausmą, kurį jaučia dauguma žmonių, tikrame gyvenime susiduriančių su depresija sergančiu žmogum."

Depresyvios kartos skaitiniai