Emile Zola „LURDAS“

Kiekvienas, nors kiek daugiau domėjęsis XIX a. prancūzų literatūra, žino E. Zola, kuris parašė romanų epopėją "Rugonai - Makarai". Be abejo, tai jo didžiausias darbas. Tačiau ne paskutinis. Po šios epopėjos produktyvusis rašytojas išleido dar vieną trijų dalių seriją "Trys miestai".

Iš pradžių E. Zola buvo sumanęs parašyti tik apie du miestus - Lurdą ir Romą, bet vėliau - o kaip be jo! - pridėjo ir pasakojimą apie Paryžių.

Romanas "Lurdas" - pirmoji serijos knyga. Kuo šis miestas patraukė rašytoją? Paprastai kalbant, savo atmosfera. Pagal legendą (o gal tikrus faktus?!?), Lurde vienai mergaitei apsireiškė švenčiausiojo mergelė Marija. Na, ir prasidėjo… Kaip ir įprasta tokiais "šventųjų apsireiškimo" atvejais, toji vieta tapo šventa ir netrukus pasklido kalbos, jog žmonės ten patyria dar ir stebuklingus išgyjimus. Ko daugiau bereikia! Į miestą pradėjo plūsti tikintieji, norėdami ne tik aplankyti stebuklingą vietą, bet ir vildamiesi išgyti.

E. Zola, apsilankęs tame mieste, buvo sukrėstas pamatytų vaizdų: masės apsiligojusių, šlubuojančių ar artimųjų vežimėliuose vežamų žmonių traukia į vieną ir tą pačią vietą. O skaudžiausia, jog tai - jų paskutinė viltis! Romanistas perprato, kokia galinga jėga gali būti tikėjimas. "Aš tikiu nežinomos galios taurų dvelkimą, kuris sklinda iš minios per aštrią tikėjimo krizę", - rašė jis.

Iš štai jis parašo apie tai knygą. Jaunas kunigėlis, suabejojęs tikėjimo tiesomis, važiuoja į Lurdą, tikėdamasis ten numalšinti abejones. Kartu su juo važiuoja mergina, kuriai tai paskutinė viltis pradėti vaikščioti. Ją lydi tėvas. Per šiuos tris veikėjus atskleidžiamas visa Lurdo skausmo ir vilties jėga. Mane patį, kaip prisiekusį natūralistinio vaizdavimo būdo gerbėją, maloniai pribloškė dažnai kraupus ir be užuolankų detaliai vaizduojamas kai kurių scenų atvirumas.

O bendrai, perskaičius šį kūrinį, man iš karto toptelėjo, jog tai - panacėja nuo visų religinių "ligų". Kaip Biblija įkvėpia tikėjimo, taip ši knyga turėtų jį "išmušti" arba bent jau sukelti aiškias abejones (bet aš jokiu būdu nelyginu šios knygos su Šventu Raštu!). Tai ypač man atrodė akivaizdu iš paskutinių puslapių. Bet vėliau, pasigilinęs į E. Zolą užmojus, supratau, kad pats rašytojas nebūtų toks kategoriškas (o iš mano svaičiojimų, ko gero, net sarkastiškai pasišaipytų). Nors jis ir buvo (bent jau viešai) materialistas, tačiau svarbiausias jo tikslas buvo papasakoti "apie naivų senosios katalikybės, aukso legendos katalikybės, pabudimą, apie tikėjimo ir iliuzijos reikalingumą".

Tiesa sakant, nagrinėti E. Zola religines pažiūras būtų sunku, nes jos anaiptol ne vienprasmiškos. Tai liudija ir toks A. Lanu perpasakotas faktas: "Bet neapykanta pamažėl atlėgs, ir popiežius pripažins, kad "Trijų miestų" autorius buvo geros valios žmogus: "Jis buvo bažnyčios priešas, bet atviras ir doras."

Neužsisklendusiems religinėse dogmose