Amerikiečiai turi Mikimauzą, rusai – Kūlverstuką, o estai – Cypliuką (est. Sipsik). Tai personažas, pažįstamas ne vienai kartai: juokinga lėlė dryžuotomis kelnėmis ir vilnoniais plaukais, mokanti kalbėti. Prakalbo ji todėl, kad siūta buvo su meile, – tai Martas sumanė jaunesnei seseriai Anai padaryti dovaną gimimo dienos proga. Tiesa, lėlė išėjo ne per gražiausia – ne lėlė, o kažkoks cypliukas... Cypliuku ji ir liko. Anai – penkeri. Ji dar maža mergaitė, žaidžianti su lėlėmis, ir jos nutikimai, aprašyti knygoje, vaikiški. Tai ikimokyklinukams ar pradinukams skirta knyga: spalvingi paveiksliukai, nesudėtingos istorijos, geros pabaigos

Prieš akis turiu dvi šios knygos leidimus: 1982 metų („Vagos“) ir naująjį. Neverta klausti, žinoma, senesnė, suskaityta knyga mielesnė. Net pats Cypliukas joje kažkoks cypliukiškesnis, labiau charakteringas. Ne, man ne paranoja – išties, nors šią knygą iliustravo vienas ir tas pats dailininkas, kiekvienam leidimui piešiniai sukuriami šiek tiek skirtingi. Nesunku rasti ir skirtumų tekste. Dingo „Volgos“ ir „Pobedos“. Dingo kapeikos. Iš pasakojimo apie Kiniją liko vien tik ryžiai, jokios socialinės–politinės užuominos*. Keičiasi realijos... Gal dėl to dingo apsakymas, kuriame Cypliukas skrido į Mėnulį ar kur Ana su Martu iš kartoninės dėžės darė televizorių? Kita vertus, argi nebesvarbus yra vaikų fantazijos ugdymas, nepaisant to, turi jie televizorių ar ne?.. Pamenu, man tai buvo vienas šauniausių epizodų, nors galėjau namie žiūrėti tikrą televizorių. Didelį, nespalvotą ir raguotą. Tačiau jei toks paties autoriaus pasirinkimas, – šiame leidime paskelbti kelis kitokius tekstus, kurie štai man atrodo kur kas nuobodesni ir netrykštantys originalumu nei dinamika, ką padarysi... Apskritai Cypliukas įdomus ten, kur ne moko (pvz., kaip stebėti zylutes, – vienas iš „naujųjų epizodų“), o elgiasi užsispyrusiai, gudriai, narsiai: vilioja Aną lipti ant stogo, sumano plaukti gumine valtele į jūrą, kovoja su širšėmis

Nemokant estų kalbos, aišku, keistai atrodys pareiškimas, kad naujasis leidimas dar ir vertimu keistas. Tačiau kad tekstas man rodosi mažiau sklandus, negaliu nutylėti, nors nelyginant knygų tą sunku įvardinti. Galbūt vertimas tapo tikslesnis (pažodiškesnis?), bet kažką jis vis dėlto prarado. Plg. „Cypliukas perpyko ir sušuko: – Kaip tu gali manęs norėti!” (1982 m., p. 48) ir „Dabar Cypliukui trūko kantrybė. Jis tarė: – Kaip tu gali manęs norėti!” (2006 m., p. 26). Kitavertus, gal tai irgi Eno Raudo valia pasikeitusi kalba. Šiaip ar taip, laiko atgal neatsuksi; senąjį leidimą sunkiai ras tie, kurie tik dabar nuspręs susipažinti su Cypliuku (beje, palyginimui: senojo tiražas – 40 000, naujojo – 2000...). Todėl tai, kas pasiūlyta leidyklos – tikrai geriau negu nieko. Mažoms mergaitėms šis linksmas padaras turėtų patikti. Jis nefilosofuoja ir negraudina, jo problemos paprastos ir aiškios, čia nėra froidistinių poteksčių. Tai tiesiog simpatiška kalbanti lėlė, – kas nenorėtų tokio žaidimų draugo vaikystėje

*Beje, paaiškinimas tekste skliausteliuose, įterptas į tiesioginę kalbą, privertė žioptelti: „Apie skurdą naujajame leidinyje neminima.“ (p. 19). O jei aš senojo neskaičiau, ką man toks nesubtilus pareiškimas sako?

Cypliukas po 25 metų...