Apie knygą: Alfonsas Eidintas – ERELIO SPARNŲ DVELKSMAS
Leidykla: Versus Aureus (2008)
ISBN: 991
Puslapių skaičius: 448

Jeigu kas nors manėte, jog “Ieškok Maskvos sfinkso” yra trumpalaikis istoriko bei diplomato Alfonso Eidinto nukrypimas į beletristiką – suklydote.

Antrojo istorinio romano pasirodymas rodo, kad šiam žmogui tikriausiai nusibodo skleisti savo gausias istorines žinias vien tik profesionalų ir besidominčiųjų rate. Skaitytojas, nors kandesnė, bet svarbiausia – platesnė auditorija.

Pradėsiu nuo pagyrų: “Erelio sparnų dvelksmas” – tai įrodymas, kad rašyti grožinę literatūrą galima išmokti rašant. Šįsyk autorius jau pačioje pradžioje, lyg ir išsiimdamas išankstinę indulgenciją, duoda suprasti, kad tai vėl bus “dokumentuotos situacijų vizijos”. Tokio momento labai trūko “Ieškok Maskvos sfinkso” pradžioje – kai nežinojai, ko tikėtis. Ir vis dėlto, jeigu pirmasis romanas buvo pirmiausia ir labiausiai istorija, tai antrajame vis daugiau atsiranda žmogaus istorijoje. Būtent to, kas istorinę publicistiką daro istorine beletristika. Autorius nebe tiek daug blaškosi tarp atskirų veikėjų. Taip, pabirumas išlikęs, bet vis dėlto jau aišku, kad yra du pagrindiniai žmonės: Vytautas Kundrotas ir Zenonas Blynas. Pastariesiems labiausiai ir pasiseka. Bet, be jokios abejonės, tikrasis knygos žavesys – tai istorinės detalės, iškastos iš gausių memuarų, dienoraščių ir kitų šaltinių. Kad ir ši:

“Tamsta generole, daroma didelė neteisybė ir mes su “Katinu” žadame atsisakyti vykti į užduotį, - ryžtingai pratarė parašiutininkas, pasivadinęs “Liepa”. <…> Padaryta didelė neteisybė sudaranta grupę <…> Mess su “Katinu” esame krikščionys demokratai, o štai “Kumpis 20” ir “Naktis” – voldemarininkai. Mes galvojame, kad tokia proporcija neteisinga, nes krikščionių demokratų jėgos Lietuvoje daug didesnės už voldemarininkų, todėl partinės proporcijos ir mūsų grupėje turi būti išlaikomos…” (p. 125). – turbūt įtariate, ką padarė vokiečiai, kai jiems buvo atraportuota būsimų diversantų „problema“? Ogi išformavo „nacionalinį“ dalinį.

Knygos istorinė medžiaga, bent jau man, be galo įdomi. Keista (o gal – logiška), bet apie Lietuvių  nacionalistų partiją buvau faktiškai nieko negirdėjęs, juolab apie jų Mussolinišką ideologiją ir naivias viltis, kad vokiečiai vis dėlto leis lietuviams turėti savo valstybę ir net neleis steigtis partijai, kurios pagrindinis ideologas taip narsiai reikalaus Nepriklausomybės. Zenono Blyno – pagrindinio ir nuosekliausio šios partijos ideologo kelias, mintys ir sumanymai parodyti tikrai įtikinamai. Šio žmogaus „dokumentuotų situacijų vizijų“ portretas bene labiausiai vykęs iš visų esančių knygoje. Keliuose atsiliepimuose mačiau, kad daug kas teigiamai vertina, kaip šioje knygoje parodomas pirminis Holokausto etapas Lietuvoje, kadangi A. Eidintas yra vienas iš geriausių šio baisaus istorinio įvykio žinovų. Aš galbūt čia tik pridėsiu, kad labai malonu, jog autorius nebando kaip nors tušuoti ar teisinti lietuvių žmogžudžių vaidmens (man ypač patiko vienas iš pirmųjų epizodų, kaip vienas iš veikėjų prisimena savo nuo vaikystės trunkančią nemeilę žydams ir jos priežastis. Puiki ksenofobijos analizės akimirka!) Taigi, perskaitę knygą jūs susikursite tikrai neblogą vaizdą apie prieštaringą ir mažai viešintą laikotarpį – pasirengimą ir pirmąjį vokiečių okupacijos etapą, lydėtą Lietuvių aktyvistų fronto susikūrimo, Laikinosios vyriausybės, jos išvaikymo bei bandymo sukurti Lietuvių nacionalistų partiją ir jos nesėkmės.

O dabar – šiek tiek pipirų. Mano kuklia nuomone, autorius užlipo ant didelio grėblio. Ir tas grėblys atsirado dėl to, kad kažkas jam pašnibždėjo: „Rašai romanus, o štai sekso juose – nėra. Kas tokius pirks?“ Štai ir gauname mes keletą dozių detalios erotikos. Mano manymu, šio patarimo nevertėjo klausyti. Nebent rūpėtų tokiu būdu istorinėmis temomis sudominti 12-mečius ar 14-mečius skaitytojus. Pirmiausia, tai smarkiai kontrastuoja su „dokumentuotų situacijos vizijų“ koncepcija. Nors erotinės scenelės, pavyzdžiui, atsiprašau, pasidulkinimas su kaimiete moteriške (“A ka aš esu dėdėle karšta? – dirbtinai nustebusi pasitikslino Magdutė. – Nu ka baise mon tas yra aišku – kap žeima un sneiga mežu – garou” (p. 44)) tempiamas prie Jono Paragio išsakomos idėjos „Lietuvai reikės jaunų sveikų piliečių“, o, pvz., Genoefos Jadvygos bei Erikos linijos – prie vienišumo, pavyduliavimo (kurie dar labiau išryškėja karo metu), bet kai kurios erotinės akimirkos man pasirodė pakankamai vulgarios arba net komiškos dėl to, kaip visa tai aprašyta (pvz., madaug „dešine koja ją atsargiai praskėtė“). Vargu ar esu tas žmogus, kuris turi teisę dalinti patarimus, bet pritariu nepamenamo autoriaus išsakytai minčiai, jog kartais vykęs nutylėjimas pasako daugiau nei detalus aprašymas. Beje, jeigu jau tęsiant apie moterų linijas, staiga nepaprastai išryškėjusias šioje knygoje, taip ir liko neaiškus Genos vaidmuo: ji – lietuviškoji Mata Hari, ar ne? Sunku suprasti – ar skaitytojas specialiai paliekamas su „nosim“, ar per klaidą? Gal tai išplauks tęsinyje? (Epilogas leidžia nujausti, kad jis bus).

O  pabaigai – apie lietuvių nacionalistų svajonės.

“Todėl, kad bus sukurta Naujoji Europa, tik, žinoma, sukurta ne pagal Hitlerį, o pagal Mussolinį, o tokia Europa turi tikrai šviesią ir didelę ateitį. Įsivaizduokite, lygiai po pusės amžiaus, Vasario 16 dieną, 1991 metais, Tautos vadas sako šventei skirtą kalbą per valstybės radiją. Žmonės klauso jo namuose, restoranuose, aikštėse, mokyklose. Vadas šiltai, globojamu balsu pasveikina penkių milijonų tautą. O tuo metu iš Vilniaus į Kauną, į abi puses plačiu betoniniu autobanu, kuris nuo miesto iki miesto apšviestas elektra nakties metu, lekia tūkstančiai automobilių, o gretimai skrieja spindinčiais geležinkelio bėgiais greitieji traukiniai. Autobanai eina į visus Lietuvos miestus, jie jungia Kauną, Vilnių, bėga į Telšius, Šiaulius, Panevėžį, Daugpilį, Vitebską, Gardiną, Lydą, Brest Litovską (jau galutinai pervardintą į Lietuvos Brastą) ir Marijampolę – tai visus Lietuvos miestus sujungęs tinklas. Tą dieną triukšmingai švenčia abiejų universitetų – Kauno ir Vilniaus studentai, skamba dainos, liejasi alus... Į pagilintą ir išplėstą vvienintelį mūsų Šventosios uostą atplaukia laivai, pilni Amerikos lietuvių, o tarptautiniame Vilniaus – Kauno oro uose Kaišiadoryse leidžia keleiviniai lėktuvai iš visų pasaulio šalių. Propeleriai tik kaukia... Šimto mettrų aukščio paminklas profesoriui Augustinui Voldemarui gerai matyti nuo greitkelio... <...> kariuomenės parade Savanorių prospekte Vilniuje, kur stovi trisdešimties aukštų tautos vado būstinė – Prezidentūra, žmonės pirmą kartą pamato naujausius mūsų tankus „Algirdas“, dangų raižo šimtai naujmų, Kauno aviacijos dirbtuvėse pagamintų ANBO naikintuvų, dideliais pilvais skrenda mūsų bombonešiai DOBI... Tūkstančiai šviečiančių lempučių, juk elektros naudoti negaila, nes užtvenkus Nemuną į visus kaimus ir miestus ją neša pakelėps stulpuose nutiesti laidai – tą dirbtinę, bet tokią būtiną pažangai šviesą... Visi mokosi tik lietuviškose mokyklose ir kalba gerai lietuviškai, tarp jų ir latviai, kurie sudaro su Lietuva Baltų federaciją...

- O žydiškų mokyklų Lietuvoje dar bus, - susidomi nelauktai Salomėja. „ (397 – 398 p.)

Net nejuokinga...

Apibendrinu. Pagrindinė knygos vertė - nepaprastai įdomios istorinės detalės bei juntamas posūkis į tikresnę istorinę beletristiką. Autoriui dėkoju už žinias ir linkiu tolesnio vizijų tobulinimo.