Žanras: Pjesė dviem veikėjams. Vyrui ir moteriai. Sutuoktiniams.

Siužetas paprastas kaip trys kapeikos: Žilis patyrė traumą, kurios pasekmė - amnezija. Dalinė: prisimena daug ką, bet tik ne apie save - nei pomėgių, nei poelgių, nei žmonos, nei 15 metų trukusių vedybų. Liza pasiryžusi padėti dalindamasi savaisiais: pasakodama, rodydama nuotraukas, atsakinėdama į klausimus.

Amnezija: "Vieną rytą atsibundu ligoninėje suglebusia burna, lyg ką tik išėjęs iš dantisto, su tvarsčiu ant galvos, sunkiu pakaušiu. "Ką aš čia veikiu? Gal pakliuvau į avariją? Šiaip ar taip, aš gyvas". Atsibudimas buvo tarsi palengvėjimas. Liečiau savo kūną, lyg jį man būtų kas sugrąžinęs. <...> Seselė atidaro duris. "Džiaugiuosi, kad atmerkėte akis, pone Sobiri." Atsigręžiu pažiūrėti, į ką ji kreipiasi, ir pamatau, kad palatoje esu vienas. Ji vėl prabyla: "Kaip jaučiatės, pone Sobiri?" Ji atrodo pasitikinti savimi. Aš pavargęs, bet sukaupiu jėgas norėdamas atsakyti jai keletą žodžių. Seselei išėjus, nušliaužiu į lovos kojūgalį ir nuplėšiu temperatūros lapą: ten užrašytas Žilio Sobirio vardas. "Kodėl jie mane taip vadina? Kas apsiriko?" Sobiris man nieko neprimena. Bet tą pat akimirką neįstengiu susitapatinti su niekuo kitu, į galvą ateina tik vardai iš vaikystės, Mikė, Pūkuotukas, Fantazija, Snieguolė. Tada susivokiu, kad nebežinau, kas esąs. Aš praradau atmintį. Štai šią atmintį. Nebeprisimenu savęs. Užtat vis dar prisimenu lotynų kalbos linksnius, daugybos lentelę, rusų asmenavimą, graikų abėcėlę. Beriu viską pats sau. Tai mane nuramina. Kitkas sugrįš. Kaip galima puikiausiai prisiminti dauginimą iš aštuonių - patį sunkiausią, su tuo visi sutinka, - ir neprisiminti, kas esi? Stengiuosi nepulti į paniką. Net pavyksta save įtikinti, kad kaltas tvarstis, kuris per daug suveržė smilkinius, o drauge užspaudė ir atmintį. Kai daktarai jį nuims, viskas susitvarkys. Gydytojai ir seselės vaikšto vieni po kitų. Pasisakau jiems apie amneziją. Aiškinu tvarsčio teoriją. Jie neužginčija mano optimizmo. Po keleto dienų į palatą ateina kita seselė, graži moteris be chalato. "Po šimts, nauja seselė! - sakau sau. - bet kodėl ji be chalato?" Ji nieko nesako, šypsodama žiūri į mane, paima mane už rankos, paglosto skruostus. Svarstau, ar tik nebus pasiųsta speciali slaugė, slaugė, turinti ypatingą užduotį, "paslaugą sergančiam vyrui", slaugė iš kekšių brigados, tačiau seselė be chalato praneša esanti mano žmona. (Jis atsigręžia į Lizą). Iš tiesų, ar jūs tuo tikra?
LIZA Tikra.
ŽILIS Jūs neatliekate apmokamos paslaugos?
LIZA Turėtum sakyti man "tu".
ŽILIS Jūs nesate... tu nesi...
LIZA (pertraukia jį). Aš - tavo žmona.
ŽILIS Juo geriau. (Pauzė) Ir jūs... Ir tu tikra, kad parvažiavome į savo namus?
LIZA Tikra.
Žilis vėl apsidairo po kambarį, kuriame sėdi.
ŽILIS Nenorėdamas daryti skubotų išvadų manau, kad man labiau patinka žmona nei butas." (9-11 p.)

Briliantinė galva arba "ėjau, paslydau, griuvau, atsigavau - gipsas": "Lipdamas laiptais, tu staiga atsigręžei, nepataikei ant laiptelio, praradai pusiausvyrą ir pakaušiu atsitrenkei į šią siją" (35 p.)

Paslaptis: Kažkas čia ne taip - viskas per daug gražu ir paprasta. Galimi du variantai: arba Žilio protas užsikirto tyčia ("Ar neieško naudos nieko neprisimindamas. <...> Naudos nežinoti. Mano protas ginasi užtemimu. Jis vengtų teisybės. <...> Gal sukrėtimas buvo ne tik fizinis... Pasitaiko visokių traumų..."; 23 p.), arba Liza turi idealią progą gyvenime - perkurti mylimą vyrą ("Truputį tikrojo manęs, truputį pagerinto, vyras pagal pasirinkimą, vyras pagal užsakymą."; 50 p.): "Kas man įrodys, kad jūs nenuėjote į ligoninę, kaip einama į paliktų gyvūnų prieglaudą? Nuėjote į amnezininkų aukštą svarstydama, kurį galėtumėt pasiimti. Mane pamačiusi tarėte sau: "Šitas visai mielas, nelabai jaunas, bet akys geros ir atrodo švarus, parsivesiu jį į namus ir įtikinsiu, kad aš jo žmona". Ar kartais jūs ne našlė?" (18 p.)

Pagalba detektyvams: Kadangi tai prancūzo grožinis kūrinys apie santuoką, tai klasikinis "cherchez la femme" variantas neišves iš teisingo kelio.

Trukmė: Pjesė trumputė - jos ir E. Nekrošiui nepavyktų ištempti iki 1,5 valandos spektaklio. Perskaitęs pirmąsyk, gali iš karto skaityti antrą ir, jau žinodamas atomazgą, ieškoti užuominų, praleistų detalių, kurios rodė tiesiausią kelią į klausimo, kas už viso to slypi, atsakymą.

Data: Pjesės "Smulkūs vedybiniai nusikaltimai" premjera įvyko 2003 m. rugsėjį Paryžiuje.

Knygos privalumas: Humoras. Subtilus, kandus, žaismingas, juodas. Apie vyrus ir moteris. Kartu ir atskirai.

Knygos trūkumas: Šiame teatrui skirtame veikale rasite porą postringavimų apie meilę, ištikimybę, santuoką - žodžiu, plačiąja prasme apie meilę. Bet manęs tai nesudomino - į pabaigą humoro mažėja, santykių aiškinimosi daugėja.

Asmeninė nuomonė: Nežinau, ar eičiau į spektaklį: kūrinio mintis ir idėja tokios aiškios, kad abejotina, ar režisierius pasakytų ką nors tokio, ko neįskaitei.

Rekomenduotina vasarai į paplūdimį lengvam skaitymui, kai viena knygute gali priploti tris uodus - perskaityti pjesę, detektyvą ir gyvenimo santuokoje analizę, - neperkaitindamas galvos.

Merfio dėsnis santuokai:
Moteris tikisi, kad vyras po vestuvių pasikeis, bet jis nesikeičia.
Vyras mano, kad moteris po vestuvių nesikeis, bet ji pasikeičia.