T. S. Eliotas (iš E. Hobsbawmo knygos „Kraštutinumų amžius“)

Šią knygą kadais man rekomendavo vienas keisčiausių (ir įdomiausių) VU Istorijos fakulteto dėstytojų – doc. dr. A. Kasperavičius, kurio paskaitos neretai labiau panašėjo į audringą „Spaudos klubo“ laidą kokios politinės krizės metu ir kuris, jei tik dažniau pasirodytų viešumoje, tikrai pelnytų „skandalingai pagarsėjusio“ etiketę.

„Kraštutinumų amžius“ – nepelnytai neįvertinta bei Lietuvoje nepastebėta knyga. Net ir šiandien, praslinkus jau septyneriems metams nuo išleidimo, šį juodašonį tomelį galite pastebėti daugelyje knygynų.

Daugelį, galbūt, atbaidė tas santūrus „Kraštutinumų amžiaus“ apipavidalinimo stilius – juodą viršelį puošia (?) tik garsioji „mūšio dėl Britanijos“ nuotrauka (anglų budėtojas neramiai žvelgia į dangų, laukdamas vokiečių oro antskrydžio).

Tas niūrus eilinio „oro pavojaus“ laukimas, panašu, būdingas ir pačiam autoriui, kuris jau įžangoje užsimena, jog „...nuotaiką tų, kurie apmąstė mūsų šimtmečio praeitį ir galvojo apie jo ateitį, vis labiau ėmė gaubti fin-de-siecle (amžiaus pabaigos) slogutis.“

Eric Hobsbawm, profesionalus (ir neretai vadinamas žymiausiu iš dabartinių istorikų-marksistų) britų istorikas (tiesa pripažinęs, kad „jo periodas“ yra veikiau XIX a.) XX-ąjį amžių vadina „istoriniu sumuštiniu“, nes audringas 1914-1991-ųjų periodas žmonių visuomenę pakeitė „..ko gero labiau nei kuris kitas panašus jos istorijos tarpsnis.“

Pirmiausia bedugnėn nugarmėjo XIX-ojo šimtmečio europocentristinė Vakarų Europos civilizacija, tvirtai įtikėjusi, kad yra „pasaulio bamba“ (juk čia buvo „...mokslo, meno, politikos ir pramonės revoliucijų lopšys“ , šio žemyno ekonomika buvo prasiskverbusi į „...daugumą pasaulio valstybių, o jos kariai jas užkariavo ir pavergė“ ).

Šios civilizacijos Aukso amžius baigėsi 1914-aisiais, kai, anot Hobsbawmo, britų užsienio reikalų ministras Edward Grey (pirmąją karo su Vokietija dieną) išsitarė, jog „Gesta lempos virš visos Europos. Ir savo gyvenime mes jau nepamatysime jų vėl užsidegant“ .

Tai buvo pranašiški žodžiai – su šiuo karu prasidėjo, kaip pastebėjo Hobsbawmas, Katastrofos amžius , trukęs dešimtmečius (iki II-ojo pasaulinio karo pabaigos). Tad prieškario kartai „Taika“ jiems reiškė „iki 1914“: tai, kas vyko po to, neverta tokio pavadinimo.“

Kodėl gi į kruvinas pjautynes I-ojo pasaulinio karo metu įsivėlęs XIX a. civilizacijos pasaulis taip ir nesugebėjo laiku sustoti?..

Hobsbawmas ironiškai tarsteli, kad jei I-ojo pasaulinio karo metu netikėtai iš kapo būtų pakilę senesnių laikų žymieji politikai – koks „Taleyranas ar Bismarckas“ , jie būtų labai stebėjęsi, kodėl „...protingi valstybės vyrai nenusprendė baigti karą kokiu nors kompromisu, t.y. tol, kol jis nesugriovė 1914 metų pasaulio.“

Bet tai buvo pirmasis kitoks karas ( Dauguma praeities nerevoliucinių ir neideologinių karų nebūtų buvę vedami iki pražūties ar iki visiško išsekimo ).

Po jo pasaulis neatpažįstamai pasikeitė, XIX a. visuomenę nušlavė du pasauliniai karai, dvi revoliucijų bangos, kolonijinės imperijos subyrėjimas ir t.t. Nedaug betrūko, kad Katastrofos amžiaus pasaulinė ekonominė krizė pakirstų ir giliausias XIX-ojo a. civilizacijos – liberaliojo kapitalizmo – šaknis ( „Net JAV, nepatyrusiai karų ir revoliucijų, grėsė žlugimas“ ), be to, silpnėjant ekonomikai, be kai kurių išimčių, faktiškai išnyko ir liberalios demokratijos institucijos.

Kaip nebūtų keista, demokratiją, E. Hobsbawmo manymu, „...išgelbėjo tik laikina ir keista liberaliojo kapitalizmo sąjunga su komunizmu...“ , kurią (t.y. sąjungą) jis vadina bene keisčiausiu ir lemiamiausiu XX a. istorijos tašku.

Vis dėlto socializmo iššūkio kapitalizmui jėgą britų istorikas regi daugiau tik kaip XIX a. buržuazinės visuomenės žlugimo pasekmę (nepamirškim – XIX a. yra jo „arkliukas“). Be šito ekonominė socializmo sistema „...niekada nebūtų galėjusi tapti realia globaline kapitalistinės visuomenės alternatyva ir niekas nebūtų jos tokia palaikęs.“

Gal paradoksalu, tačiau nepaisant tokio socialistinės sistemos įvertinimo Hobsbawmas tvirtinimu būtent SSRS (tik fašizmo iššūkio dėka tapusi viena iš dviejų supervalstybių ir pradėjus ilgametę „visus šiurpinančią“ konfrontaciją) stabilizavo XX a. politinę struktūrą. Tad kapitalizmas „...visų, neišskiriant ir jo paties, nuostabai išgyveno tą beprecedentį ir, ko gero, anomalų 1947-1973 metų aukso amžių“

Būtent tuo metu ekonominė, socialinė ir kultūrinė pertvarka tapo „...didžiausia, sparčiausia ir nuodugniausia iš visų pertvarkų žmonijos istorijoje.“ . pvz., jau aštuntajame dešimtmetis, Hobsbawmo manymu, žymėjo 7-8 tūkstantmečių trukmės periodo pabaigą, „...kai žmonijos dauguma augino maistą ir ganė gyvulius.“

Antrasis Aukso amžius (t.y. XX-ojo a. aukso amžius), esą, pasibaigė 1991-aisiais, taip, atspėjote – su SSRS žlugimu, kuris „...sukūrė milžinišką politinio netikrumo, nestabilumo, chaoso ir pilietinių karų zoną “, kai griuvo keturis dešimtmečius politinius santykius stabilizavusi sistema.

SSRS prieš šį žlugimą atrodė “...kaip visiškai sumušta šalis, pralaimėjusi didelį karą, nors jokio karo ir nebuvo.“ Beje, E. Hobsbawmas deramai įvertina „beprotišką“ ir „provokuojantį“ Lietuvos vaidmenį žlungant sovietinei sistemai, tačiau priduria, jog iš esmės SSRS suardė ne nacionalistinės jėgos, bet centrinės valdžios pakrikimas.

Taigi, ponai, mes vėl gyvename vis aštrėjančios globalios krizės (panašu, bet kuriuo metu gręsiančios peraugti į Katastrofų amžių) periodu. Hobsbawmo parašyta XX-ojo a. istorija baigiasi „žvilgsniu į nežinią“ ir tas žvilgsnis akivaizdžiai pesimistinis, nepaisant „...revoliucinės transporto ir ryšių permainos, leidusios faktiškai įveikti laiką ir atstumą.“

Kas kad šių permainų dėka eilinis žmogus dabar turi daugiau žinių ir pramogų, nei 1914-ųjų pasaulio valdovai. Vis pastebimesniu mūsų pasaulio bruožu tampa nežinia kuo pasibaigsianti įtampa tarp globalizacijos procesų ir visuomenės institucijų.

XX a. pabaigos pasaulis, kaip, matyt, reikia suprasti iš istoriko svarstymų, panašus į nežinia kur nuo kalno vis didesniu greičiu lekiantį vežimą. Hobsbawmas šią situaciją apibūdino gana mįslingai (bet vaizdingai): „Šio šimtmečio pabaigoje pirmą kartą galima išvysti pasaulį, kuriame praeitis, įskaitant ir dabarties elementus, prarado savo vaidmenį...“

Ką gi, nežinia dažnai baugina, nuo šios knygos pasirodymo jau praėjo beveik dešimtmetis ir galime regėti kiek pasitvirtino (-a) tas šios knygos autoriaus netikrumas.

Britų istorikas, beje, buvo ganėtinai atsargus ir tvirtai (bei kiek ironiškai) prognozavo vos vieną dalyką: „...kad praktiškai visos valstybės ir toliau deklaruos savo prisirišimą prie demokratijos, organizuos vienokius ar kitokius rinkimus, daugiau ar mažiau toleruos opoziciją (kartais tik įsivaizduojamą), tą žodį aiškindamos kiekviena savaip.“

Ir nors E. Hobsbawm pats pridūrė, kad „...būtų kvaila šią knygą baigti pranašystėmis, kaip ateityje atrodys pasaulis“ , jis nesusilaiko nuo paburbėjimų, kad „...yra požymių, tiek išorinių, tiek vidinių, jog pasiekėme kritinį istorijos tašką.“ , o taip pat, kad „ Mūsų pasauliui gresia sprogimas, tiek išorinis, tiek vidinis “.

Ką gi, bręstančio sprogimo nuojauta pastaraisiais metais, ko gero, gyvena visas pasaulis. Nors, kas žino – galbūt kai kas šį periodą įvardins ir „aukso amžiumi“, kai nevertinome to, ką turime. Požiūrio klausimas – šįkart – retas šiems laikams marksistinis-istorinis.

Apibendrinant – nepaprastai įdomi knyga, neretai stebinanti įžvalgų gilumu (bei aštrumu), iš pirmo žvilgsnio netikėtomis, bet neretai ir – stebėtinai tiksliomis išvadomis.

Labiausiai bus įdomi žmonėms, vis dar nevengiantiems susimąstyti apie tai, kur einame ir kas bus. Rekomenduoju.

* Panašu, kad kur kas tikslesnis šių T.S. Elioto poemos „The Hollow Men“ eilučių vertimas būtų – „Ne sprogimas, o gailus inkštimas – štai kokia mūsų pasaulio pabaiga“ . Už nuorodą dėkui Kiprui.

Katastrofų ir aukso amžiaus istorija