Autorius: Iki šio romano pasirodymo lietuvių kalba vokiečių rašytojas Erich'as Kästner'is buvo žinomas kaip vaikams rašantis autorius: Emilio ir jo draugų ("Emilis ir sekliai", pirmą kartą lietuviškai pasirodę dar 1931 m.), dvynukių (ne kartą ir ne du leistas bei ekranizuotas romanas "Dvynukės") ir skrajojančios klasės ("Skrajojanti klasė", 1999 m.) nuotykius skaitė daugelis. Tai, kad E. Kästner'is yra "vokiečių romanistas, satyrikas, spaudoje pašaipai kritikavęs savo meto politinį ir visuomeninį Vokietijos gyvenimą" (knygos nugarėlė), man buvo naujiena.

Vieta ir laikas: Romane "Fabianas: vieno moralisto istorija" (1931 m.) aprašoma ketvirtojo dešimtmečio pradžios Vokietija, daugiausiai dėmesio skiriant Berlynui. Tai laikas, kai "Europoje <...> didžioji pertrauka. Mokytojų nėra. tvarkaraštis dingęs. Senasis žemynas nepereis į kitą klasę. Kitos klasės nėra!" (36 p.)

Pagrindinis veikėjas prisistato taip: "Fabianas Jakobas, 32 metų, be pastovios profesijos, šiuo metu reklamos specialistas, Šaperio gatvė Nr. 17, nesveikos širdies, plaukai rusvi." (8 p.). "Gan šalto būdo" (9 p.) - toks iš pirmo žvilgsnio jis atrodo kitiems. Man iš karto patiko Fabiano humoras:
"- Bet aš nesikelsiu. Ne, aš turiu miegoti namie. Septintą ryto laukiu skubios telegramos. Šeimininkė ją atneš į kambarį ir tol purtys, kol pabusiu.
- Iš kur jau dabar žinai, kad gausi telegramą?
- Aš net žinau, kas joje bus parašyta.
- O kas?
- "Ropškis iš lovos. Tavo ištikimas draugas Fabianas". Fabianas esu aš." (11 p.)

Pagrindinio veikėjo privalumai: Fabianas ironija kaip skydu ginasi nuo pasaulio, kuriame viešpatauja masės ideologija ir kuriame nereikalingi jautrios sielos, savarankiško proto ir smailaus liežuvio savininkai. Jo santykis su miniomis kategoriškas: "Jūs sakysite, jog esama dviejų masinių judėjimų. Tie žmonės, nesvarbu, ar jie pultų iš dešinės, ar kairės, nori pagydyti nuo kraujo užkrėtimo, ligoniui kirviu kapodami galvą. Kraujo užkrėtimo tada, aišku, nebebus, tačiau nebeliks ir paties ligonio, tai yra toks gydymas pernelyg radikalus." (29 p.)

Pagrindinio veikėjo tragedija yra ta, kad jis - prarastosios kartos atstovas. Ši karta, į Pirmąjį pasaulinį karą išsiųsta iš mokyklos suolo, - Erich'o Maria Remarque'o kūrybos "arkliukas". Atrodė, kad po daugelio minėto populiaraus autoriaus romanų šia tema neberasi nieko naujo, tačiau klydau: yra dar bent vienas šį laikotarpį išgyvenusio vokiečių autoriaus kūrinys, lenkiantis "Vakarų fronte nieko naujo", "Juodąjį obeliską" ar "Tris draugus" - tai E. Kästner'io "Fabianas: vieno moralisto istorija"!

E. Kästner'is vs. E. M. Remarque'as: E. M. Remarque'as E. Kästner'iui pirmiausiai nusileidžia humoru, kuris šioje knygoje ironiškas ir graudus. Autoriaus rašymo stilius (staigūs minčių posūkiai, kontrastingi gretinimai, parodija (pavyzdžiui, prieš kiekvieną skyrių yra 3-4 sakiniai, nusakantys apie ką bus rašoma, tačiau iš tiesų nieko nepasakantys, kol neperskaitysi skyriaus) - dabar jau klasikiniai būdai, kuriais autoriai ir šiandien naudojasi siekdami patraukti skaitytojo dėmesį) bei taiklūs pagrindinio veikėjo pastebėjimai ("Jeigu žmogus iš prigimties optimistas, jam gresia neviltis. Aš esu melancholikas, man nieko neatsitiks. Nusižudyti nesu linkęs, nes nesuprantu to įkarščio, su kuriuo kiti daužo galva sieną, kol neatlaiko galva. Aš stebiu ir laukiu. Aš laukiu, kol nugalės padorumas, ir tada pasiūlysiu savo paslaugas. Mieloji panele, aš jūsų dar visai nepažįstu. Vis dėlto, arba galbūt todėl, noriu supažindinti jus su savo darbine hipoteze, kaip elgtis su žmonėmis, kuri, beje, jau sėkmingai išbandyta. Tai teorija, kuria remtis nereikėtų. Tačiau praktiškai ji duoda visiškai neblogų rezultatų. <...> Bet kokį žmogų čia, be vaikų ir senių, reikia laikyti pamišėliu, kol bus neginčijamų įrodymų, kad yra priešingai.", 81-82 p.) triuškina E. M. Remarque'o, kurio romanų liūdesys, lyginant su "Fabianu", atrodo verksmingas. Žinau, kad E. M. Remarque'as yra geriausias prarastosios kartos rašytojas, bet, patikėkit, E. Kästner'is - dar geresnis!

Pagrindinio veikėjo trūkumai: Žmonėms nereikia jautrių sielos, savarankiško proto ir šmaikštaus liežuvio: "Tu nori valdžios. Tu nori, svajoji suburti smulkiąją buržuaziją ir jai vadovauti. Tu nori valdyti kapitalą ir suteikti pilietines teises proletariatui. Be to, nori prisidėti prie kultūringos visuomenės kūrimo, valstybės, kuri būtų velnioniškai panaši į rojų. O aš sakau tau: žmonės ir tavo rojuje daužys vieni kitiems snukius! Jau nebekalbant apie tai, kad jis niekuomet nebus sukurtas... Aš žinau vieną tikslą, bet jo, deja, nepavadinsi tikslu. Norėčiau mokyti žmones padorumo ir proto. O kol kas domiuosi, ar jie tam gabūs." (43 p.)

Siužetas: Iš kandžių dialogų, trumpų, atrodytų atsitiktinių istorijų, pagrindinio veikėjo samprotavimų kuriamas Fabiano paveikslas ir jo (bei tarpukario Vokietijos) tragedija. Fabianas bando gyventi kaip visi, t. y. darbas-žmona (mylimoji)-draugai, tačiau jam sunkiai sekasi, nes šio veikėjo gyvenimas (tai pabrėžta ir knygos pavadinime) - vieno moralisto istorija: "Jis įsidėjo dvidešimties markių banknotą į kišenę. Dabar motina sėdi traukinyje ir tuojau turi aptikti kitą dvidešimties markių banknotą, kurį jis įdėjo jai į rankinuką. Matematiškai žiūrint rezultatas buvo nulinis. Juk dabar jie turėjo tą pačią sumą kaip ir pirma. Tačiau geri darbai nesiprastina. Dorovinės lygtys sprendžiamos kitaip negu aritmetinės" (118 p.). Tada, kai atrodo, kad viskas gali pasikeisti į gera, tas viskas ritasi velniop. Ir darbas, ir mylimoji, ir draugai. Jei darbo netekimą dar galima išgyventi, tai Kornelijos elgesys žudo ne tik Fabianą, bet ir skaitytoją. O Labudės - vienintelio draugo - istorija ("tai buvo tik pokštas!", 171 p.) - tiesus šūvis į kaktą.

Nauji seni laikai (optimistams, manantiems, kad pasaulis pasikeitė):
"... perskaitė: "Kalkutoje vykusiose gatvių susirėmimuose tarp musulmonų ir induistų, nors policija ir greit įvedė tvarką, keturiolika žmonių žuvo ir dvidešimt du buvo sužeisti. Ramybė visiškai atstatyta."<...>
- ...Bet Kalkutoje nebuvo jokių neramumų, - paprieštaravo Irgangas. Paskui nunarino galvą ir paikai tarė: - Keturiolika žuvusių.
- Nebuvo neramumų? - paklausė pasipiktinęs Miunceris. - O kaip jūs tai įrodysite? Kalkutoje visada vyksta neramumai. Galbūt mums parašyti, kad Ramiajame vandenyne vėl pasirodė gyvatė? Įsidėmėkite štai ką: pranešimai, kurių melagingumo neįmanoma nustatyti arba įmanoma tik po kelių savaičių, yra teisingi. <...>
- Ir Jūs be niekur nieko nugalabijate keturiolika induistų, o dar dvidešimt du paguldote į Kalkutos miesto ligoninę? - paklausė Fabianas.
Miuleris dorojo kanclerio kalbą.
- O ką daryti? - paklausė jis. - Beje, kam gailėti tų žmonių? Juk jie visi gyvi, visi trisdešimt šeši, ir jaučiasi kuo puikiausiai. Patikėkite, mano mielas, tai, ką mes prirašome, nėra taip bloga, palyginti su tuo, ko neparašome. - Ir vėl išbraukė pusę puslapio kanclerio kalbos. - Viešąją nuomonę labiau veikia pranešimai, ne straipsniai, o labiausiai tai, kad nėra nei to, nei ano. Bet patogiausia tada, kai išvis jokios viešosios nuomonės nėra." (22-23 p.)

Geriausia frazė: "Stebuklingas gebėjimas matyti per sienas ir užuolaidas buvo smulkmena, palyginti su gebėjimu ramiai priimti tai, ką matai." (16 p.)

Prašymas: Skaitykite knygas ne nuo vidurio, ne nuo galo, o taip, kaip jos parašytos- jeigu autorius mano, kad apie pabaigą galima užsiminti pradžioje, jis taip ir padarys (tikiuosi). Nors šį romaną skaitykite tvarkingai ir paskutinius puslapius palikite pabaigai. Nors paskutines pastraipas. Nors paskutinius sakinius... Neatimkite iš savęs malonumo nustebti. Prašau.

Asmeninė nuomonė: Patiko. Labai. Senokai beskaičiau kažką gerai parašyto apie prarastąją kartą.

"Kad mes gyvename, yra atsitiktinumas, o kad mirštame, - dėsnis, - sušnabždėjo Fabianas ir šyptelėjo draugui, lyg norėdamas jį paguosti." (155 p.)