Autorius: Tomas S. Simonaitis
Data: 2002-09-13
"Ši knyga nėra nei kaltinimas, nei išpažintis, ji tik bando papasakoti apie kartą, kurią pražudė karas, apie tuos, kurie tapo jo auka, net jei ir išvengė jiems skirtų granatų".
Kada mano tėvas pirmą kartą davė man perskaityti šią knygą, tikrai nepamenu. Neprisimenu net ir pirmosios reakcijos į ją (tėvas sakė, kad aš ją šveičiau į šoną). Drįstu manyti, kad tada man tikrai buvo kiek mažiau nei -niolika. Paskui kažkas pasikeitė, ir jau vyresnėse mokyklos klasėse išdidžiai svaidžiausi citatomis iš šio nepaprasto romano. Vakarų frontas įsiurbė dar vieną savo "auką".
Frontas- vienas pagrindinių knygos veikėjų (kartais net atrodo, kad svarbesnio veikėjo už jį nėra). Jis netgi įtrauktas į pavadinimą. Keista, bet per visą knygos veiksmo laiką (o tai yra beveik dveji metai) jis beveik nepajuda- fizine prasme. Tai yra vadinamasis pozicinis (arba apkasų) karas, kai gyvenimas smilksta kelių kilometrų pločio ruože ir čia pat mirtis dirba savo kasdienį darbą su viršvalandžiais.
Apkasuose ir blindažuose tūnantiems kareiviams frontas yra visas jų gyvenimas. Arba visa jų mirtis- tai priklauso nuo to, ar kareivio galva, koja etc. yra reikiamoje vietoje, ar porą centimetrų į šalį nuo jos. Tai ir lemia, ar žmogus dar sulauks kitos dienos, ar bus išneštas į užfrontę numirti.
Karas ir fronto linija keičia jaunus idealistus, vos 18 metų savanoriais išėjusius į kariuomenę ir tuoj pat nuo savo idealizmo "išgydytus". Visa mokyklos vaikinų klasė 1916 metais išeina į Pirmąjį Pasaulinį karą ir tampa patrankų mėsa Verdeno, Somos bei kitose kautynėse. Jie žūsta nuo priešo kulkų, granatų, dujų ir ligų, bet iki pat pabaigos bando neprarasti savojo "aš", to, kas juos daro žmonėmis. Paulius Boimeris, kuris ir pasakoja šią kraupiai realistišką, liūdną, kartais absurdiškai linksmą (ko vertas vien posakis apie "kiekvieną žąsies koją, kurią Katas, t.y. Stanislavas Kačinskis, žino kelių kilometrų spinduliu") istoriją, mato vieną po kito žūstančius geriausius draugus. Jis yra geras kareivis, puikiai išmanantis techninę karo pusę, nes nuo to tiesiogiai priklauso jo ir jo kuopos vyrų gyvybės. Galiausiai ir jis viską praranda- jaunystės iliuzijas, pasitikėjimą ir pagarbą vyresniems žmonėms (fronte amžius visiškai nesvarbus), draugus ir net savo gyvybę.
Vakarų fronte nieko naujo- kultinė 20 amžiaus pradžios knyga, parašyta vakarais per 5 (!!!) savaites. Tik išleista ji iki gyvenimo pabaigos užtikrino Remarkui turtą bei šlovę (ir gausybę įtakingų priešų), tuo pačiu pasmerkė jį migracijai, kai po 4 metų Vokietijoje į valdžią atėjo naciai. NSDAP sukurtuose knygų laužuose šis romanas pleškėjo kartu su kitų autorių kūriniais.
Tai- karą perėjusio karingojo pacifisto, "tiesiograšio" ("Direktschreiber"), kaip Remarkas vadino pats save, papasakota istorija. Papasakota tikintis išsklaidyti karui priskiriamą didvyriškumo aureolę, tikintis, kad tokio siaubo daugiau niekam nebeteks patirti ir to siekiant. Labai gaila, bet žmonės romaną perskaitė, bet išvadų nepadarė…
"Prarastosios kartos" literatūros krypties etalonas
Atrodo, ji yra viena pirmųjų?
kai 1970 m. rugsėjo 25 d., sulaukęs 72 metų amžiaus, mirė vokiečių rašytojas ir garsiojo romano "Vakarų fronte nieko naujo" autorius Erikas Marija Remarkas.
taigi ziedu valdovo irgi niekas nedriso iki siol ekranizuot, o isejo visai nieko....be to as juk sakiau JEI atsirastu GERAS rezisierius aktoriai prodiuseriai, ir visa tai tikrai sugebetu meistriskai perteikt ekrane( na ne apie holivuda labam gi...)tai kodel gi ne ...negi dar manot kad po simto metu dauigelis taip pat skaitys knygas...deja...internetines, kompiuterines knygos, vizualine info bus perteikiama...ir geriau tada butu kad ekranizuotu zmogus dar skaites knygas, ypac remarka, ir galintis bent geriau isigilinti suprasti visa istorija...va!
All Quiet on the Western Front (1930), rež. Lewis Milestone.
Gana vykusi ekranizacija, jei užsimerkt prieš faktą, kad pabaiga pakeista ir pakeista į blogąją pusę :(
Zodziu toks paprastas skaitalas vakarui, ne daugiau.
Toks lyg ir lengvas skaitalas įgauna tarsi kitą "lygį".
Taigi, kaip supratote aš, papildau pirmąsias-gerbėjų gretas. Žinote, iš visų skaitytų jo knygų,mane sujaudino pirmasis jo parašytas romanas "V.f.n.n.".Nuostabiausia tai, jog sugebejau pajausti dramatiško ir tragiško XX a.dvasią bei suvokti "prarastosios kartos" skausmo beribiškumą...
Key "Skrydis virš gegutes lizdo";
Keruacas "kelyje" - trys sove i galva jau iskart:)
Siaip neturiu nieko pries remarko kuryba bet nemanau kad tai (Pratesiant mintį... dar nesu susidūrusi su rašytoju, kurio kūrinys būtų parašytas per labai trumpą laiko tarpą, tapęs populiariu ir išlaikęs savo paklausą iki šių dienų.) yra svarbiausi kriterijai meno kokybei nustatyti...
kazkada Tomas baisiai siuto ant pasiulytos ekranizacijos idejos(Maz ir dabar tebesiunta...
naobetaciau as visvien lieku prie savo nuomones,jog ekranizacija yra galima!
Tiktai sikarta ispletoju sia nuomone>
Ekranizuoti siais laikais gali ne vien tik Holivudas,gera filma padaryti-juo labiau. O spec efektai-tai jau dalykas salyginis..Europieciai irgi moka("Nemirtingieji",is dalies "Penktasis elementas"). Bet palikim spec. efektus kolkas nuosalyje,idant neuzrustint Tomo
Zinot,ku as pamislijau? Jei atitinkamo lygio filmus(blokbasterio atitikmuo ar pan.) gali statyti ir europieciai,tai jie visgi neretai turi kokybes pranasuma. Sutikit,yra skirtumas,ziureti amerikietiska komedija apie beisbola,ar komiksini Betmnena ir koki Britu arba Vokieciu(jei tik jis nelinksta i Holivudizmus) komiska filma...
I vokiecius as apskritai deciau nemazai vilciu: finansavima jie gautu,aktoriu surinktu is visos Europos(ir nereikia jokiu Henksu,bei pan. istoriju,kaip USA/Krasnaja armijos gelbejo pasauli nuo blogio)..tiesa pasakius,galbut net isipaisytu koks lietuvis su savo letumu bei maslumu(prie scenarijaus kurimo ar prie pacio filmo)na bet ir be lietuviu Europoje zinoma yra puikiu rezisieriu,scenaristu,jaunu talentu ir pan.
Dabar man kazkaip naiviai ir labai karstakosiskai skamba "Kaip perteikti atmosfera,nevilti skausma!????" Visa tai tikrai imanoma perteikti,jei yra geras scenarijus,konsultacijos,geras rezisierius ir tinkami aktoriai..O del salmu,tai cia jau tikrai perdetaAutentika,zinoma filme privaletu buti,ir ne "Indijanos Dzouns" lygio!!Siuo metu yra pakankamai nemazai prikepta filmu(+komp zaidimai) apie WWII,taciau Pirmasis Pasaulinis yra kiek uzmirstas,iskyrus retus epizodus. Man irgi nesnoretu,jog "Vakaru fronte nieko naujo" butu panasus i pseudo istorinius Pearl Harbora(kuris mano sazininga nuomone yra tiesiog tragedija,iskyrus kai kuriuos spec efektus), "Priesa uz vartu"(neitin pavykes filmas..) ir pan. Reikalastas,jog pati knyga yra is kito lygio..Kitaip sakant yra fakltiskai bent jau lauko artilerija!!Ne lengvoji kicine,ne sunkioji lietuvisko leeeeeeeto maslauuuusss kino,bet kazkas labiau inteligentisko. Nemanau,jog Europieciai dristu subjauroti idedami stereotipines love story,sureiksminta karo paveiksla,ar heroju pseudosvarba( o juo labiau pasirinkti kokia kryptinga politine pozicija,kaip MM..feee). Viska galima suderinti..Perfrazavus viena zmogena:"norint suderinti reikia derinti!" Filmas turetu neuzgosti pacia knyga,bet kaip tik atvirksciai,sukelti dar didesni susidomejima,isprovokuoti teigiamoms diskusijoms..
tiesa,jog ekranizacijos visuomet yra slidus dalykas,todel as nesiimu sprest,kuris konkreciai rezisierius,aktorius ir pan. tai turetu daryti.Juokinga juk apie tai kalbeti(emocijomis vien..T. Henksas bla bla blaaa...)Beje,dar vienas labai svarbus elementas butu muzika!Netinkamai parinkta(neryski,arba kaip tik,pernelyg pompastiska,pernelyg dramatiska,sureiksminanti)muzika galetu viska sugadinti(pvz. Trojoje man muzika pakankamai gadino vaizda(vaizda,o ne filmo turini,kuri vertinti reiktu mazu maziausiai kritiskai))
uch..
Pradėsiu iš toliau- mačiau "Triumfo arkos" ekranizaciją. Gal visai ir nieko, bet šiek tiek nei mėsa, nei žuvis. Kažkokio esminio atmosferos elemento vis dėlto trūko. Tuo noriu pasakyti, kad bet kuris Remarko ekranizacijos atvejis mano (pabrėžtinai- tik mano) galvoje sukels bent jau ironišką ir kiek cinišką šypsnį- "ir ko jie ten lenda?".
Dėl režisierių ir aktorių- sutinku su tamsta, kad europiečiai padarytų geriau. Dėl lietuvių aktorių mąslumo ir lėtumo, neva tinkančio tokiame menamame filme- o iš kur dėl dievo meilės Vakarų fronte tokie veikėjai? Jie juk vokiečiai. Ir jei susimąsto kada apie gyvenimą, tai tuo metu bent jau čiaumoja ką tik nudobtos žąsies koją ar spirgina savo utėles virš žvakės ugnies. Ir jokios tragedijos alia "išsiviepęs nuo dantų skausmo", kuo tokie žymūs mūsų aktoriai, čia nėra ir būti negali.
Dėl autentikos- gal europiečiai ir atkurtų daugiau kaip 50 proc. autentiškų detalių, bet amerikonai- esu 200 proc. tikras- tikrai ne. Jiems tai nerūpi. Nerūpi ir tiek. Dar kartą galiu pasikartoti, kad nenorėčiau žiūrėti filmo, kuriame WWI kareivis lakso su WWII kareivio šalmu, antpečiais ir svaido granatas, kurios atsiras po 15 ar 20 metų.
Dėl atmosferos, nevilties ir skausmo, baimės ir pan perteikimo. Aišku, kinas visa tai gali. BET... Aš kažkodėl nenoriu to matyti. Kino varianto nenoriu matyti. Ko gero per daug esu prisirišęs prie vaizdinių, kuriuos sukūrė mano makaulė skaitant knygą.
Beje, senąjį vokišką filmo variantą esu matęs. Seniai seniai. Patiko nerealiai. Bet gal todėl, kad buvo darytas žiauriai seniai, laike gerokai arčiau vaizduojamųjų įvykių, be to ir mačiau paauglio akimis. Dabar mano akys to pamatyti tikrai nenorėtų. Esu senas, ciniškas ir nepatiklus.
Bendra išvada: ai, darykit jūs ką norit, mano nuomonė vis tiek greičiausiai nepasikeis.
Man laaabai patiko, net du kart apsižliumbiau, matyt labai įsijaučiau.. Ir tie kurie mano, kad tai nuobodi knyga, tai galiu pasakyt tiek čia jūsų nuomonė, ir matyt neįsiskaitę ir nedaėjo jūsų amžius iki tokių knygų supratimo.
o kokia pagrindinė mintis šio romano?
taip kokia sio romano pagrine mintis?
taip kokia sio romano pagrine mintis?
Sunku pasakyti :) Yra toks terminas "prarastoji karta", tai va, čia apie jos atsiradimą...
Aš manyčiau, kad pagrindinė mintis būtų tokia: nepaisant visų lavonų beigi jų dalių, ištaškytų po mūšio laukus arba kabančių ant medžių, tiems, kurie "užkūrė" karą, viskas normalu: Vakarų (ar bet kokiame kitame) fronte nieko naujo... Juk ne karo iniciatorių lavonai dvokia, ane?
Baikit, kokios pagrindinės mintys, nejuokaukit. Remarko knygose niekada nerasite pagrindinės minties, nes tai - gyvenimo ištraukos, atspindžiai, atkarpos. Ar gali gyvenimas turėti pagrindinę mintį?
Iš kur tada toks pavadinimas?
Beje, gyvenimas irgi turi pagrindinę mintį: anksčiau ar vėliau teks padvėst.
Pavadinimas paaiškintas, tiksliau išplaukia priešpaskutinėje knygos pastraipoje. Remarkas nieko niekada savo knygomis nešifravo, ten nėra paslėptų minčių. Jis save vadino "Direktschreiber", tiksliai į lietuvių kalbą neišversi, apytiksliai būtų "Tiesiograšis", t.y. ką matau, apie tą ir rašau.
Puiki knyga