Knyga prasideda jau kultine tapusia citata: “Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau.” Kruvinas Ispanijos pilietinis karas, dvidešimto amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaiga. Amerikietis Robertas Džordanas atkeliauja į fašistų užfrontę – Ispanijos kalnus, į geriljerų būrį, draskomą tarpusavio nesutarimų. Robertas pasiunčiamas susprogdinti strateginės reikšmės tilto. Užduotį jis įvykdo, atsitraukiant sužeidžiamas ir paliekamas vienas numirti. Bet iki tol - ilgas pasirengimas ir, žinoma, meilės Marijai istorija, nors ir antrame plane.

Visas veiksmas vyksta tik keturias paras. Atrodytų, ką galima aprašinėti ir ištęsti į nemenką 447 puslapių knygą. O įvykių tikrai daug, dažnai nukrypstama į prisiminimus iš “anų laikų”, ar netgi istorinius faktus. Romano moralinė problema - ar žmogus turi įvykdyti užduotį, kuri vėliau pasirodys esanti bereikšmė Ispanijos pilietinio karo fone - juk Roberto žygdarbis nebetenka prasmės, nes tiltas, pasikeitus karo aplinkybėms, praranda savo strateginę paskirtį.

Mane ganėtinai nustebino ryškūs personažų portretai. Ypatingai įstrigo geriljero būrio netikėlio vado Pablo žmona – Pilara, kuri faktiškai senų seniausiai užėmusi jo vietą. Moteriškė - aktyvi matriarchato šalininkė, spalvinga asmenybė, liaudyje dažnai apie tokius žmones šnekama - “ ne iš kelmo spirta”. Ji ne tik nulaiko samtį rankoje, bet nevengia ir šautuvo draugijos. Nėra išvaizdi, tačiau aštraus proto, nuovoki, bet kartu ir labai moteriška, nors ir stengiasi tą nuslėpti.

Kiek netradicinė autoriaus kalba. Labai dažnai įterpiami ispaniški žodžiai ar keiksmai, kurių platesnės reikšmės (deja!) nėra atskleidžiamos, reikalą šiek tiek pagerina puslapio pabaigoje pateikiami kai kurie paaiškinimai.

Manyčiau, kad knyga visgi labiau tiks politika, istorija besidominčiam žmogui, nors K. Simonovas pabaigoje (1980 m. leidimas) pažymi keletą istorinių netikslumų. Kita vertus, eiliniam paprastam žmogeliui tai didelės įtakos neturi. Gal kiek ištęstas pasakojimas, tačiau jis vertas romano kulminacijos. Jei tikitės happyend 'o - padėkite knygą į šalį. Knyga, kaip ir tikri įvykiai baigiasi tragiškai, nors E.Hemingvėjus ir buvo aktyvus fašizmo priešininkas, kovojęs ne tik plunksna, bet ir ginklu. Tikiuosi, knyga jūsų neapvils.

Klasika