Vienas protingas žmogus XIX a. yra pasakęs: "Romantizmu galime vadinti tai, kas yra sentimentalus turinys fantastiškoje formoje". Be abejo, E.T.A. Hofmanas - grynakraujis tų laikų romantikas. Negana to, kad jis parašė šiuo stilium daugiau ar mažiau žinomų literatūros kūrinių (pvz., "Kraisleriana", "Musių valdovas" (taip taip, davė tokį pavadinimą kūriniui kur kas anksčiau už V.Dž.Goldingą), "Serapijono broliai", "Smėlynų žmogus", "Velnio eliksyras", "Katino Murklio užrašai", "Spragtukas ir pelių karalius"), bet yra ir pirmosios romantinės operos - "Undinė" - muzikos autorius.

Taigi, romantika "Aukso puode…": egzaltuoti jaunuoliai, madoniškos tyraakės mergelės, viena kita šlykšti blogio išpera, vingrūs it rokoko bokšteliai pokalbiai, nepaaiškinami pykčio, aistros, proto aptemimo priepuoliai, viskas tik žiba, šnara, rangosi… Kartais net per daug, bent jau man. Tiesiog panūsti rasti kokią kuklią griežtą pastraipą be patetikos ir retorikos, bet kur tau! Užtat kartais aptinki tokius žodžius kaip "Nuostabios Serpentinos akys dega neapsakomu begalinio ilgesio džiaugsmu" arba "Reinholdas apkabino viena ranka Fridrichą ir meiliai pažiūrėjo jam į akis. Fridrichas atsakė: - Kuo daugiau į tave žiūriu, šaunusis drauguži, tuo stipriau mane traukia prie tavęs…" ir purtai galvą, nes sunku patikėti, kad tokie dalykai rašomi rimtai, neironizuojant. Tiesa, A.F.Šlėgelis tuomet buvo nukalęs terminą "romantinė ironija", kuri lyg ir turinti pakilti tiek virš kasdienybės, dorybės, tiek virš paties meno, ir suteikti ne atskiram kūriniui, o visai pasaulėžiūrai "bufonadinį charakterį, kurti transcendentalinį komiškumą"… Taigi, gal autorius į savo "Aukso puodo…" herojus iš tiesų žiūri ne vien lyriškai užjausdamas dėl priverstinai tramdomų jų meniškų polėkių ar kilnių jausmų. Galgi ta užuojauta kartu ir kiek pašaipi?

Bet gana teorijos; trumpai apie tai, ką randame knygoje. Didžiausią jos dalį užima neįtikėtina studento Anzelmo ir žalsvaauksės gyvačiukės-mergaičiukės Serpentinos meilės ir kančių istorija (iš karto prisipažįstu - ką apie tai pasakytų Z.Froidas, nežinau). Mažesnę dalį - nestebuklingos, bet labai dramatiškos trijų jaunuolių varžybos dėl dailiosios Rozos (yra ir dainų, ir kraujo). Pati mažiausia dalis - fantasmagoriška istorija apie tai, kaip menininkai kenčia, jei jų kūriniai atliekami nemokšiškai ir nepagarbiai. Štai ir viskas, jei neskaitysime Stasio Eidrigevičiaus iliustracijų; žinantiems jo stilių daug aiškinti šiuo klausimu nereikia.

Visuotinai pripažinta, jog E.T.A.Hofmanas padarė didžiulę įtaką Europos ir Amerikos romantizmui, apskritai jo kūrybos parafrazių galime rasti įvairiausiuose tekstuose. "Aukso puodas…" - klasikinė knyga, kuri nebūtinai turi jums beprotiškai patikti; tačiau vis tiek pripažinsite, kad šios pasakos priklauso tikro meistro plunksnai, ir skaitydami jūs tikrai ne veltui sugaišote laiką.

P.S. Aukso puode slypėjo visai ne pinigai.

Klasika