Aš jau sakiau - italai sugrįžta! O gal tiesiog "Tyto Albos" žvilgsnis pasisuko į tą šalį, kurios literatūroje, panašu, yra mažiau mėgavimosi savimi (tokią kryptį, manau, puikiai atstovauja garsusis prancūzas F. Beigbeder) ir daugiau subtilumo bei tikėjimo, kad net naujaisiais viduramžiais dar reikalingas paprastas žmogus su amžinu stebuklo laukimu.

"Rafanielo balsas vėl šlama kartu su dvasių glamonėmis. "Sparnai skirti angelams, žmogui jie per sunkūs. Žmogaus skrydžiui turėtų užtekti maldos. Aš buvau dvilinka, į žemę užlenkta vinis. Kita, prieš gamtą einanti, valia mane apvertė ir stūmė aukštyn. Dabar turiu sparnus, bet skrydžiui reikia išsiristi iš kiaušinio, ne iš įsčių, reikia išsiperėti šakose, ne ant žemės" (p. 108). Dar viena filosofinė pasaka? "Marija moka daug dalykų, pavyzdžiui, moka būti stipresnė už suaugusįjį. Aš jų prisibijau, ji ne, ji gali juos pulti. Turbūt dėl to, kad ji - moteris, pažinusi bjaurastį. Jai trylika, ir jos krūtys auga greičiau nei mano bumerango lavinami raumenys" (p. 69). Dar vienas liūdnas pasakojimas apie išnaudojamus vaikus? Irgi ne. "Italų kalba jam primena medžiagą, rūbą ant nuogo tarmės kūno. Netgi sako: "Italų kalba neturi seilių, o neapolietiškoji spjūviu iš burnos žodžius sulipdo." (p. 95) Tad kas gi tas "Montedidijus"?

Paimkite G.Marquezo įžvalgumą ir gyveniškumą, bet ignoruokite jo ironiją, kartais virstančią cinizmu, paimkite A. Baricco "Šilko" subtilumą ir lakoniškumą, bet atsisakykite jo ceremonialumo, paimkite A. Granausko "Gyvenimo po klevu" jautrumą, tik nubraukite lietuvišką verksmingumą. Tai ir bus kažkas panašaus į "Montedidijų" - nuoširdų, sielą ir protą apvalantį, jausti priverčiantį pasakojimą.

Neslapstysiu savo nuomonės: nuostabi knyga. Lakoniška, nesudėtinga, jokių manieringų "grožybių", skandalingumo, siekio šokiruoti skaitytoją bet kokia kaina. Kita vertus, niekaip nesuprantu, kodėl gi anotacijoje rašoma, kad "Pagrindinis veikėjas - tai vieta, tufo kyšulys, nugulęs kaulų ir ugnikalnio pelenų klodais, kur jau tūkstantmečiais gyvena žmonės". Po galais, suprasčiau, jeigu taip anotuotų ką nors iš "Horizontų" serijos. Sutinku, pakankmai svarbi ta veiksmo vieta, bet ne ji knygos ašis, tikrai ne ji. Čia tas pats, jeigu M. Hoelbecque "Platformą" pristatinėtume, kad "pagrindinis veikėjas - tai egzotiški kurortai". Pagaliau - tai ir ne italų kalbos ir neapoliečių tarmės antagonizmo studija, nors vėlgi nugarėlėje pabrėžiama, kad "kalbu neapolietiškai - rašau itališkai". Ne, "Montedidijui" kaip niekam kitam tinka posakis "Hominem quaero!" (lot. "Žmogaus ieškau!") Nes apie žmogų ji, apie žmones. Apie paslaptingą žydą batsiuvį, pramintą donu Rafanielu, kuproje auginantį sparnus; apie meistrą Eriką, jo baldus ir "dien yr kųsnel's"*; pagaliau - apie viena akimi tematantį berniuką, kurio net vardo nesužinome, jo bumerangą ir mergaitę, kuri jam pirmoji ištaria "Tu man rūpi". O pats Montedidijus ir Neapolis - tai tik tufo kyšulys, kur jiems tenka gyventi - egzotiška, neįprasta, bet vis dėlto - vieta. Tiesa, tarp sunkaus ir taip smarkiai kitokio nei mūsų gyvenimo ten dedasi nedideli stebuklai: išgyvenę pragarą, bet verti dangaus - pakyla, turėję dangų, bet verti pragaro - krenta. Ir tik popierius atlaiko viską.

Nedaugžodžiausiu - jeigu norite šviesaus, šilto, gilaus ir nemodernaus gerąja prasme pasakojimo - štai jis. Tikiuosi, tai - ne paskutinė Erri De Luca knyga lietuviškai.

*vertėja nusprendė neapoliečių tarmę versti biržiečių tarmės formomis.

Dien yr kųsnel's