Apie knygą: Nerija Putinaitė – NENUTRŪKUSI STYGA. PRISITAIKYMAS IR PASIPRIEŠINIMAS SOVIETŲ LIETUVOJE
Leidykla: Aidai (2007)
Puslapių skaičius: 306

Kažkada ieškodamas angliško atitikmens mūsiškam žodžiui "pažįstamas" susidūriau su keblumu, kad nė vieno vertinio turinys neištempia iki reikiamos prasmės (arčiausiai gal būtų "acquaintance"). Tuomet apie tai nesusimąsčiau, bet iš karto prisiminiau, kai šis žodis buvo paminėtas naujoje filosofės Nerijos Putinaitės knygoje "Nenutrūkusi styga" (žr. 178 p.).

Šis "pažįstamas" tiek savitai transformavęsis mūsų iš sovietmečio užsilikusio gyvenimo dirvonuose, kad turbūt būtų galima skirti atskirą studiją aptarti, kokia jo reikšmė.

Tačiau pradžiai užtektų ir N.Putinaitės knygos, kurioje jis aptariamas tarp kitų - "blato", "kombinavimo" ir t.t. Tai vienos iš prisitaikymo strategijų - filosofės pavadintos "išmone" - neišraunamų dalių. "Pažįstami", kaip ir "blatas", padėjo tenkinti mūsų poreikius "nenormalioje" sovietinėje tikrovėje. Bet kartu toks prisitaikymas žalojo žmones: pateisindama leistinų ribų laužymą sugriovė pamatines moralės nuostatas.

Visa knyga skiriama aptarti įvairioms prisitaikymo strategijoms sovietmečio Lietuvoje. Tik vienas skyrius skiriamas pasipriešinimui, kuriame taip pat pripažįstama, kad punktyras tarp prisitaikymo ir pasipriešinimo dažnu atveju labai miglotas: tai, kas laikyta pasipriešinimu, galėjo būti subtilus prisitaikymas.

Visų sugrupuotų prisitaikymo strategijų (maištavimo, neišvengiamybės, išmonės ir kt.) neverta dėstyti, galime tik pastebėti, kad tikroji knygos vertė sukuriama ne aptariant žinomas prisitaikymo formas, o išskleidžiant būtent tas "subtiliąsias", kartais tikrai netikėtas, iš pirmo galinčias sukelti reakciją: "bet juk tai tikrai pasipriešinimas!" arba dar paprastesnę "to negali būti!".

Svarbi ir įdomi pasirodė "šventvagiška" N.Putinaitės pastaba, kad lietuvius su rusais sieja jų sentimentalizmas (kas lietuviams ąžuolai - tas rusams berželiai. Gaila, kad šiame kontekste liko neaptarta P.Širvio kūryba ir jo neišblėstanti meilė berželiams). Tai priartina "svetimąjį rusą" ir iš tiesų net iki šiol pamirštamos "visokios okupacijos", kai susitinka lietuvis su "plačiadvasiu" rusu.
Užtat labai baugiai, bet kartu labai tikrai nuskamba mintis, kad prie sovietinės tvarkos prisitaikę žmonės taip pat nesunkiai jos atsisakė ir perėjo į demokratiją, ir anaiptol ne visi iš meilės nepriklausomai tėvynei, o dėl to, kad sovietinis režimas taip išminkė jų mąstymą, kad jiems nesunku prisitaikyti prie bet kokios politinės tvarkos. Tai reiškia, kad net jei šiandien demokratija vėl būtų keičiama į kitokią santvarką, tokio mąstymo savininkai turbūt vėl rastų prisitaikymo būdų. Kitaip sakant, demokratija tokiems žmonėms nėra savaiminė vertybė, tik santvarka tarp kitų santvarkų.

O štai Jo Didenybė Ezopo kalba, šitiek ilgai karaliavusi ja besigyrusių kūrėjų kalbose, ne tik nuvainikuojama, bet tiesiog nukirsdinama. O riedanti nukirsta galva dar savo krauju aptaško ne vieną iki šiol autoritetą išlaikiusį rašytoją, režisierių ir kitų sričių menininkus. Ezopo kalba veikale įvertinama tik kaip viena iš prisitaikymo strategijų: ja kūrėjas gal ir norėjo apeidamas valdžios cenzūrą pasakyti "ką nors draustino", bet neįdėjo konkrečių prasmių, todėl liko plūduriuoti sovietų režimui nepavojingame lygmenyje. 

"Nenutrūkusi styga", gal visai to sąmoningai nesiekdama, moko sovietmečio lietuvių autorius skaityti nauju kritiniu žvilgsniu. Tai pasakytina ne tik apie paviršutinišką propogandinio sluoksnio nuplovimą (tai jau seniai padaryta), o apie ištisą literatūrinės ideologijos diegimo strategijos demontavimą. Nes iš naujo perkratomas ne tik seniai devalvuotas E.Mieželaitis, bet ir tvirtai savo pozicijas išlaikantis J.Marcinkevičius.

Pastarasis kažkada turbūt sulauks atskiro rimto istorikų tyrimo dėl savo fenomeno anuomet ir dabar. Kvestionuoti jo kūrybą iki šiol yra drąsu, dažniau tik asmeniniuose pokalbiuose istorikai ar kultūros tyrėjai drįsta griežtai įvertinti jo veiklą, o štai viešai stengiamasi vengti kategoriškų žodžių. Nors teigiama (tiesa, ne aptariamoje knygoje), kad jo apysaka "Pušis, kuri juokėsi" buvo užsakyta KGB, joje rašyta, anot paties Tomo Venclovos, apie jį ir jo draugus, tačiau panašūs J.Marcinkevičiaus kūriniai nesugriovė jo - kaip tautos šauklio - įvaizdžio.

Ir pati N.Putinaitė, viešai kalbėdama arba duodama interviu apie knygą, vengia minėti konkrečias rašytojų pavardes, jas palieka tiems, kurie nepasivargins perskaityti visos knygos. Matyt, prisibijo, kad paviršutiniškas paminėjimas užtrauktų rūstybę ir autorė liktų nesuprasta.

O iš tiesų N.Putinaitė jau turėjo priprasti prie čaižių kritikos kirčių. Už savo knygą "Šiaurės Atėnų tremtiniai".

Kai kurias ano veikalo mintis ji tęsia ir čia. Nacionalumo devalvavimas iki liaudiškumo, sovietinio režimo etnografijos ir liaudies išnaudojimas, gyventojų išlaikymas tik šių kategorijų lygmenyje, taip pat tautos primityvios sampratos formavimas, praeities romantizavimo nauda - tai jau "Šiaurės Atėnų tremtiniuose" aptartos temos, apie kurias kalbama kitokių tikslų kontekste. Bet didelių naujienų čia filosofė nepateikia, nors tam skiria daug dėmesio keliose knygos vietose, iš tiesų kartais net kartodamasi. Regis, po anąkart sulauktos kritikos N.Putinaitė siekė dar labiau iškristalizuoti savo teoriją, pateikti aiškesnį jos vaizdą.

Dėl to turbūt ji neklydo, nes apie jos "Nenutrūkusią stygą" iki šiol aptikau tik vieną tekstinį atsiliepimą (nors pripažįstu nesąs uolus literatūrinės spaudos skaitytojas). Vanda Zaborskaitė bernardinai.lt rado reikalą pakalbėti būtent apie tautiškumą N.Putinaitės knygoje. V.Zaborskaitė tvirtina, kad filosofė supriešina tautiškumą su pilietiškumu. Bet negalėčiau su tuo sutikti. Atrodo, kad diskusija vyksta tik dėl klausimo, kam turėtų būti teikiama pirmenybė (vykstant esminiams visuomenės procesams): tautiškumui pilietiškumo atžvilgiu ar atvirkščiai?

Regis, N.Putinaitei dažnai kliūna vien už tai, kad savo darbuose ištikimai laikosi koncepcijos. Ji pati kartą neformaliai prisipažino, kad po "Šiaurės Atėnų tremtinių" ją labiausiai nustebino istorikų reakcija: "Atrodo, kad istorikų visai nemokina koncepcijų!".

Laikydamasi krikščioniškųjų vertybių ji to neslepia ir pateikia kaip analizės atramą. Jos garbei reikia pasakyti, kad tuo pačiu nepamiršta ir kitos galimos prieigos prie sovietinės problematikos - liberalų požiūrio, pateikia ir jų kritines pastabas.

N.Putinaitė priklauso (šį žodį reiktų suprasti ne siauriai) aplink krikščioniškąjį "Naująjį Židinį-Aidus" susibūrusiai intelektualų grupei, kuri, mano nuomone, drąsiausiai šiuo metu Lietuvoje pasiryžusi kritišku žvilgsniu vertinti Lietuvos istoriją: iš naujo pasverti istorines "vertybes" (N.Putinaitės "Šiaurės Atėnų tremtiniai") ar atgaivinti istorinę atmintį (E.Railos “Apie 1791 metų gegužės 3-osios konstituciją”), solidžiai įvertinti ir sovietinės interpretacijos rūbą nuplėšti nuo svarbiausių istorijos įvykių (N.Šepečio „Molotovo-Ribbentropo paktas ir Lietuva“, B.Gailiaus „Partizanai: tada ir šiandien“).

Jaunesnioji karta tęsia vyresniųjų tradiciją – pvz., Vytauto Ališausko ar Kęstučio Girniaus, kurių darbuose istorijos mokslas persipina su filosofija, net sunku nurodyti - autorius daugiau filosofas ar istorikas. Apskritai siekiu kritiškai vertinti ir teigti savąją koncepciją yra tęsiama netgi tarpukario "Židinio" tradicija (S.Šalkauskio, K.Pakšto ir k.t.).

Matyt, sulauksime dar ne vienos ir N.Putinaitės, ir kitų šios grupės intelektualų darbų, kurie vers kiekvieną mąstantį lietuvį iš naujo persvarstyti "savaime suprantamus" dalykus. Ir su daugeliu iš jų atsisveikinti ant ešafoto.