Tik pasirodžiusi prekyboje knyga „Graikų ir romėnų mitologija“ iš karto patraukė mano dėmesį: patogus kišeninis formatas, kieti viršeliai ir kokybiškas leidimas („slidus“ popierius, daug iliustracijų). Pavadinimas taip pat atrodė daug žadantis, todėl kai šis leidinėlis atsirado mano namuose, jam neteko ilgai dulkėti lentynoje laukiant savosios eilės būti perskaitytam.

Kadangi knygoje nėra jokios užuominos „su kuo ji galėtų būti valgoma“, nuo to ir pradėsime: „Graikų ir romėnų mitologija“ yra žinybinio tipo leidinys, todėl jame nerasite nuoseklaus teksto, siejančio atskirus skyrius ar dalis. Tai nėra trūkumas, tačiau jeigu tikėjotės vadovėlinio tipo pasakojimo, teks pakeisti skaitymo stilių. Nusiteikus ir pasirengus skaityti žinyną apie romėnų ir graikų mitologiją, lauks dar vienas netikėtumas – šis leidinys iš tiesų nelabai „tempia“ iki žinyno lygio: jis labiau primena santrauką arba konspektą. Štai pavyzdžiui viena skyriaus „Mitų prielaidos“ dalis „Kolonizacija“ (visa):
„Pirmosios kolonijos datuojamos nuo dorėnų, išvariusių jonėnų ir ajolų gentis į salas ir Mažosios Azijos link, įsiveržimo. IX a. pr. Kr. pabaigoje visas Egėjo jūros baseinas buvo graikų.
Tada imta kovoti su piratavimu ir stengtasi užimti strateginius punktus. Tačiau svarbiausias veiksnys vis dėlto buvo ekonomika: gyventojų daugėjo, o žemių mažėjo; norint pasiekti pietinės Rusijos javų laukus, Juodosios jūros pakrantėse buvo steigiamos faktorijos.
Prieš išvykstant užkariauti naujos vietovės, būdavo kreipiamasi į orakulą, kuris nurodydavo tikslią būsimos kolonijos vietą. Oficialus ryšys su miestu-motina buvo daugiausia religinis. Tapusios savarankiškos, kolonijos kurdavo kitas kolonijas: Milete buvo įkurtos devyniasdešimt penkios kolonijos. VI a. pr. Kr. persai išvarė graikus iš Mažosios Azijos. Fokajiečiai iškeliavo į Korsiką ir įkūrė Marselį.
Taip susidarė Didžioji Graikija, įsikūrusi pakrančių kolonijose. Visose Viduržemio jūros šalyse paplito graikų kultūra, jų menas, kalba, papročiai ir mitai.
Atvirkščiai, kolonijos galėjo turėti įtakos ir pačiai Graikijai. Pavyzdžiui, Jonija. Nepaisant persų vyravimo, ten išliko turtinga civilizacija. Jonijoje žemė buvo derlingesnė negu Graikijoje, erdvė atviresnė, gyvenimas turtingesnis ir monumentalesni miestai. Jonėnų šypsena, priešpastatyta dorėnų griežtumui. Tai rodo statulos, poezijos ir muzikos gyvumas, švenčių linksmumas, malonumų pomėgis.“(36-37 p.)
Kaip matyti, pateikiama labai apibendrinta informacija, todėl leidinys atrodo pakankamai paviršutiniškas.

Knygą sudaro penkios dalys: mitų prielaidos (bendra informacija apie senovės graikus: gyventojai, reljefas, klimatas, jūros įtaka, amatai, šeima, miestas, šventyklos ir t. t.), kaip mitai išliko iki mūsų dienų (poezija, dramos kūriniai, filosofijos bei istorijos darbai ir autoriai, Aleksandrijos ir Romos autoriai), mitų veikėjai (pagrindiniai veikėjai, antraeilės dievybės, herojai, pabaisos), mitiniai pasakojimai, Roma (trumpai apie romėnų gyvenimą bei keletas jų mitų). Nors knyga vadinasi „Graikų ir romėnų mitologija“, tačiau didžioji dalis aprašo senovės Antiką: 210 iš 260 puslapių skirta Peloponeso pusiasalio kultūrai.

Palyginus su kitomis šiai temai skirtomis knygomis – Michailo Kasparovo „Su skydu ir už skydo: pasakojimai apie senovės Graikijos kultūrą“ ar legendine Nikolajaus Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“ – šis leidinys nuvilia dalykine prasme: pateikiama informacija tokia skūpi, kad jeigu šioje srityje nelabai ką žinai ir knygą skaitai norėdamas susipažinti ar pagilinti turimas žinias, tai ši knyga pasirodys prasta pagalbininkė. Pavyzdžiui, apie garsiąją Delfų orakulo pranašystę karaliui Krezui rasite tik tiek: „pranašautoja pasakė Lidijos karaliui Krezui (Kroisui), kad didelė imperija bus sunaikinta, jeigu jis pradės karą su persais, bet tai buvo nerimta pranašystė!“ (77 p.) Kad knyga nesiekia žinyno lygio, rodo ir tai, kad iš dvylikos Heraklio žygių aprašyti tik du su puse, o iš Odisėjo kelionių beliko tik epizodai su Trojos arkliu, kiklopu, Kirke, sirenomis bei sugrįžimas į Itakę.

Tokios apimties knygai pasitaikė per daug netikslumų ir klaidų: pradedant keistai vartojamais žodžiais (Minojo civilizacija (31 p.), tironija ir tiranai (41 p.), Tanatas – mirties genijus (53 p.)), baigiant nebaigtomis iliustracijomis (vienuose piešinėliuose yra skaičiai, tačiau nėra aprašymų, ką jie reiškia, kituose yra aprašymai, bet piešinėliuose nenurodyta, kas yra kas) ar skyrių pavadinimais, kurie įdėti kitame puslapyje.

Nors knygos pradžioje paminėta, kad tai – knyga jaunimui, skaitydamas negalėjau atsikratyti jausmo, kad šis leidinys yra kažkokios kitos knygos santrauka ar trumpas pristatymas: kad ir mokyklinio vadovėlio. Todėl gaila, kad puikiai išleista knyga pasirodė skurdi dalykine prasme, net įvertinus ir tai, kad ji skirta jaunimui. O gal juo labiau įvertinus tai, kad ji skirta jaunimui.

P. S. Kaip skeptiškai bevertinčiau knygos turinį, tačiau jos leidimo kokybė sušvelnino neigiamą įspūdį: nors nėra ką ten skaityti, bet knygos nesinori paleisti iš rankų – laikas nuo laiko paimi pavartyti bei pasigrožėti ir vėl padedi nusivylęs pateikiama infromacija.

Graži suknelė, tuščia mergelė