Groteskiško absurdo apsakymai, keistos fantazijos (mirtis, pragaras, labai graži gimda) ir t.t. Būtent tai galima rasti šiame apsakymų rinkinyje. Apsakymai trumpi, vos keleto puslapių, tačiau dėl tokios apimties nespėji susidomėti pagrindiniu herojumi, o kūrinukas jau baigiasi..

Knygos autorius gimė 1967m., su šeima gyvena Tel Avive; jis yra laikomas vienu iš geriausių šiuolaikinių Izraelio rašytojų. Įdomus faktas – E.Keret apsakymų rinkiniai yra labiausiai vagiamos ir kalėjimuose skaitomos knygos (gana keista išspausdinti tokį dalyką knygos viršelio vidinėje pusėje. Gal tai turėtų rodyti pavyzdį lietuviams..?).

Visa knyga persmelkta žydų tradicijomis (autorius kilęs iš Izraelio). Tai ne tik minimi tradiciniai valgiai, bet ir neapykanta vokiečiams, moterų ėjimas į kariuomenę ir pan. Rašymo stilius – puikus. Visko tiek, kiek reikia:aprašymų, veiksmo, tezių pamąstymams.. Tačiau man užkliuvo autoriaus netolerancija. Viename iš apsakymų, vaizduojančiame nusižudžiusių žmonių gyvenimą pomirtiniame pasaulyje, lyg netyčia atsiranda kažkoks Kurtas, kažkokios žinomos grupės lyderis, kažkoks žąsinas (aliuzija į Curt Cobain). Nemanau, kad vertėtų taip rašyti. Tuo labiau, kad net neaišku, ar Cobain iš tiesų nusižudė, ar buvo nužudytas. Etgar Keret sukėlė savo tautiečių pasipiktinimą (nemanau, kad kitiems tai taip aktualu) sukurdamas apysaką pavadinimu “Rabinas negyvas“, kurioje pasakojama apie katiną, vardu Rabinas. Atrodo, kad autoriui patinka truputį pasišaipyti iš daugelio dalykų, net iš holokausto – apsakyme „Batai“ berniukas aplanko Volynės žydų muziejų, kur jam įdiegiama, jog vokiečiai ir jų gaminiai yra absoliutus blogis. Todėl kai tėvai parveža jam vokiškus „Adidas“ sportbačius, jis nusprendžia, jog batuose yra dalis jo senelio..

Kai kurie apsakymai yra beveik tobuli (pavyzdžiui, “Kacenšteinas”, kuriame pasakojama apie vyriškį, kurį visą gyvenimą lygino su jo bendraklasiu Kacenšteinu, nes pastarasis visiems atrodė beveik tobulas, ne kaip nevykėlis pagrindinis apsakymo veikėjas. Ir net po mirties jis nesugebėjo būti geresnis ir protingesnis už tą prakeiktą Kacenšteiną..). Viskas šiek tiek hiperbolizuota ir dar tos groteskiškos idėjos (pavyzdžiui, dažnos žmogžudystės ar bent kokia mažytė užuomina apie mirtį).. Mano nuomone, ir knyga, ir autorius tikrai verti dėmesio. Rekomenduočiau tiems, kurie mėgsta F.Kafką, nes stilistika tikrai panaši. Ir tiems, kurie pasiilgo kažko lengvo, šviesaus, bet nebanalaus.

Filosofinių minčių pilna ir absurdo kupina knygelė;)