Nemanau, kad visi skaitytojai yra girdėję šį vardą (aš pats jį sužinojau tik dėka L. Coheno kūrybos), nors turbūt nerasite ispano, kuris nežinotų F. G. Lorcos (1898 - 1936), tragiško likimo labai talentingo poeto, frankistų nužudyto per Ispanijos pilietinį karą už aktyvias kairiąsias politines pažiūras.

Aišku, sunku vertinti, teskaičius vieną Ispanijos poetą, bet jo kūryba tikrai labai mažai panaši į kieno nors kito. Unikalus žodžio pojūtis ir valdymas, eilėraščio struktūra, minties posūkiai, epitetai, dvelkiantys Rytų subtilumu ir spalvingumu… Knygą iliustruojantys piešiniai taip pat priklauso autoriaus rankai.

Deja, teko skaityti ir gan rimtą kritinį straipsnį, kuriame vertėjui, Juozui Mečkauskui - Meškėlai, buvo priekaištaujama už neatsargų elgesį su F. G. Lorcos kūriniais bei savotišką jų parinkimą. Ir iš tiesų, kartais tiesiog gailiesi, kad nesupranti ispanų kalbos, nes jauti, kad vertimuose kažkas pamesta, kažko trūksta. Ir visgi, paskaitinėti šiuos eilėraščius labai malonu. Beje, teigiama, kad autoriaus kūryba padarė įtakos ir lietuvių poetams: Algimantui Mackui, Henrikui Nagiui, Sigitui Gedai, Juozui Kėkštui, Eduardui Mieželaičiui. Be to, knyga ir labai gražiai išleista, jos apipavidalinimą parengė Adomas Jacovskis.

O dabar cituoju tiesiog atsitiktinai atsiverstą eilėraštį:

Žalios šakos neliestos

nei ritmo, nei paukščio.

Raudos aidas,

be lūpų, be skausmo.

Žmogus ir miškas

Raudu,

atgręžęs jūrai veidą.

Man vyzdžiuose jūros

gieda sūrios, gaudžios.