Feliksas Arskis „PERIKLIS“
Autorius: Tomas Vaiseta
Data: 2003-08-11
Apie knygą: Ar taip buvo iš tikrųjų, ar tai tėra "Antikos kerais" apsvaigintųjų šnekos - ilgų diskusijų ir ginčų objektas: vieni sako, jog tuomet kiekvienas pilietis dalyvavo polio valdyme, kiti atkerta, jog toks jų "dalyvavimas" buvo pastatytas ant vergvaldystės pamatų, o tikraisiais piliečiais tebuvo dešimt procentų visų gyventojų.
Šiaip ar taip, net jeigu kalbos apie "helėnų aukso amžių" ir perdėtos, tačiau viena yra nenuginčijama - V a. pr. Kr. yra bene įdomiausias ir tam tikra prasme turiningiausias Senovės Graikijos istorijos laikotarpis, iškentęs persų antpuolį, oligarchų, aristokratų, demokratų ir amžinai nepatenkintos minios kovas bei vidines polių pjautynes.
Dar daugiau. Tai buvo amžius, kuomet gyveno tokie politikos veikėjai, kaip Temistoklis ar Aristidas, filosofai, kaip Sokratas ar Zenonas, tragikai, kaip Sofoklis ar Eschilas, ir t.t. O pats žymiausias ir visus kitus savo talentu pralenkęs - Periklis, kurio vardu kai kurie istorikai vadina visą amžių!
Perikliui priskiriama didžiausia dalis iš tų nuopelnų, kurie Atėnus padarė klestinčiu poliumi, sugebėjusiu kontroliuoti daugybę savo sąjungininkų, pirmauti prekyboje, turėti galingiausią laivyną ir be atvangos puoštis.
Išvardinti laimėjimus nėra taip jau sudėtinga, tačiau kelias iki jų buvo ne toks paprastas. Būtent apie tai knygoje ir pasakojama, gana smulkiai, bet kartu ir aiškiai dėstant Periklio gyvenimo istoriją.
Didžiausiu šios biografijos privalumu laikyčiau tai, kad čia neapsiribojama tik didžiojo Atėnų stratego asmeninio gyvenimo aplinka, o bandoma aprėpti ir daug platesnį istorijos kontekstą. Todėl nenuostabu, kad ir pats pasakojimas prasideda ne nuo Periklio gimimo, bet nuo daug anksčiau, apžvelgiant dar ir Solono bei Klistenio reformas, etc. Be to, išplaukiama į platesnius vandenis, paliečiama Persija ir kitos valstybės, o tuo pačiu "lendama" gilyn į Atėnų visuomenę, nagrinėjami pagrindiniai juos bruožai, atsirandančios naujos politinės bei filosofinės minties srovės ir t.t.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti ne itin reikalinga Periklio biografijai, bet vėliau supranti, kad be to tiesiog neįmanoma perprasti kai kurių susiklosčiusių aplinkybių, situacijų, istorinių veikėjų (žinoma, ir pačio Periklio) pasirinkimo ir elgesio.
Taip pat įdomiu šios knygos, o ir to laikotarpio atradimu man tapo tai, kad tuometiniai politikai susidurdavo su panašiomis problemomis, kaip ir tos, kurios įvaro galvos skausmą nūdienos politikams. Štai tik vienas pavyzdys: "O ar nevertas didesnio pagyrimo tas, kuris užkerta kelią tokiai padėčiai? Argi būtina pirma patirti smūgį, kad įgautum teisę gintis?..." Argi ne panašūs klausimai kamuoja šių laikų galinguosius, svarsčiusius Irako puolimą? Argi JAV taip pat neargumentuoja, jog puldamos tik nori aplenkti galimą išpuolį prieš pačias Valstijas? Pasirodo, ir Periklį, ir G. W. Bush'ą, ir visus kitus didžiuosius strategus kamuoja tos pačios problemos, nepaisant, kuriame amžiuje ir kurioje vietoje jie gyvena. Ši biografija patvirtina seną tiesą, jog istorija visuomet išlieka gyva, neišsemiamas patirties šaltinis, todėl "Periklį" gali skaityti ne tik tie, kurie žavisi Antika, bet ir tie, kuriems rūpi nūdienos politika.
P.S. Redakcija vėl prašo pagalbos. Jeigu kas nors turite šią knygą ir pasidalintumėte viršelio atvaizdu - būtume labai dėkingi.
Ne tik istorikams ir biografams
1-a pastraipa: kalbama apie kažkokius mistiškuosius "kai kuriuos žmones". Ar galėtų pasakyti konkrečiau, nes šiuo metu "mūsų Žemėje"(ta "mŽ" skamba pionieriškai bei vaikiškai)gyvena virš 6 mlrd. gyventojų. Gal bent jau būtų galima susiaurinti iki kažkurios profesijos? Taigi anot tų "kai kurių žmonių" "visi buvo laimingi, pasiturintys ir patenkinti savo valdžia". hm... Čia jau tikrasis komunistinis rojus! Tikiuosi, ponas (o gal dar tik ponaitis) Tomas atsakys, kas gi tie paslaptingieji. Panašiai kalbėjo Marxas ir Engelsas, kyla dvejonių kad ponas Tomas pasiklydo laike.. ar tik jis ne fantastas?! 2-oje pastraipose išryškėja kad yra nesutinkančių su tais pirmaisiais "kai kuriem žmonėm", pateikiami jų argumentai, beje netikslūs. Tikrųjų piliečių 480 m. buvo ~30 000 , tai sudaro 19%, o 432 m. 14%, todėl teiginys "tebuvo deŠimt procentų visų gyventojų" yra KLAIDINGAS. 3-ioje strofoje prasideda stebuklai: Atėnai metamorfuojasi į helėnus: "Helėnų aukso amžius", kuris 4-oje jau virs Periklio amžiumi, o pirmoje pastraipoje buvo "tikruoju demokratijos aukso amžiumi". Ponas Tomai, ar neužteks klastoti istorijos ir išgalvoti nebūtų terminų ? NE! Atsako ponas Tomas ir pateikia nenuginčijamą tiesą "tačiau viena yra nenuginčijama", kad V-as amžius prieš Kr. yra "BENE įdomiausias" ir "TAM TIKRA PRASME turiningiausias", tai sakot negunčijama, ar ne? O pats dvejojate.. "iškentęs (...) oligarchų, aristokratų (...) kovas" - šiuo atveju oligarchai=aristokratai, todėl tai tuščias pilstymas. Kalbos klaidas palieku ištaisyti redaktoriaus sąžinei (pvz.: "laikotarpis iškentė", "amžius egzistavo", "kuomet" ir t.t.).
4-oje pastraipoje autorius nori sublizgėti dideliu istorinių asmenybių išmanymu. "Temistoklis ar Aristidas" - bokso terminologija šnekant tai yra skirtingos svorio kategorijos, vietoj lengvasvorio Aristido, čia derėtų Periklis. "Sokratas ar Zenonas" - Zenonas??!! Jis negyveno V-am amžiuje !!! Gimė vargšelis tik 336 m. pr. Kr., o jau statomas i vieną gretą su pačiu Sokratu.. Kokia čia logika? O kad svorio kategorija ne ta, tai manau net klausimas nekyla. Ir tada pasirodo nokautuojantis smūgis "O pats žymiausias ir visus kitus savo talentu pralenkęs - Periklis". Siaubas!! Kokiu talentu jis sugebejo pralenkti Sokratą ar Sofoklį su Eschilu??!! Ir kur jūs radote kad jis visų žymiausia?! Kokia apklausa rėmėtės? Ir štai tik 7-oje pastraipoje bandoma išlipti iš šio kvailybių marmalo ir pasakomos kelios mintys apie pačią knygą. 8-oje viskas šabloniška, nekonkretu, nepateikiama jokių pavyzdžių. 9-osios "darzelinukiškos" pastraipos, baigiamos GILIA ižvalga net nesinori komentuot..
Ponaičiui Tomui pasiūlyčiau atidžiau ruoštis istorijos pamokoms, nes po 12-os klasių jūsų lauks istorijos valstybinis egzaminas. Ponui redaktoriui, kuris kelis kartus viešai kreipėsi į apžvalgininkus, ("kur jūs apžvalgininkai?") palinkėčiau iš neturėjimo ką publikuoti, tokių rašliavų, sukurptų vargiai perskaičius visą knygą (ir ar neatsitiktinai, neradote knygos viršelio? juk ponas Tomas SKAITĖ knygą )nespausdinti..
Manau, pastabas galima išsakyti ir ramesniu tonu, bet ką darysi - į subjektyvią apžvalgą subjektyvus atsakymas, suprantama. Manau, atsilieps ir pats Tomas.
Beje, šūksnis "Kur jūs, apžvalgininka?" dar nereiškia, kad nėra ką publikuoti, kaip tame anekdote apie Petią ir Čepajevą degtukai nereiškia patys žinote ko. Dėl knygos viršelio - ne visi žmonės turi skanerius. Tai, manau, irgi suprantama.
del istoriniu klaidu reiktu kaltinti ne mane, o pona Arski, nes shiaip galvoj datu nesineshioju, viska emiau ish jo knygos.
nesu lituanistikos mocartas, bet apie tokius dalykus kaip sinonimai esu girdejes, kitaip nei jus, gerb. Retrograde, todel "demokratijos amzhius" ir "Periklio amzhius" man visai nesikerta, kaip nesikerta "bega" ir "lekia".
personifikavimo figura mane taip pat dar mokykloje ishmokino, todel ir "amzhius egzistuoja", ir "laikotarpis ishkente"...
Kad Temistoklis ir Aristidas skirtingi boxininkai, chia jau jusu vertinimas. Kai kam ir Brezhnevas uzh pati Makedonieti atrodo "sunkesnis". Tuolab Zenono, skirtingai nuo turbut vienintelio ir nepakartojamo Retrogrado, buta ne vieno, bet tiek to... O kuo Periklis savo talentu pralenke kitus... deja, vietos chia per mazha, bet mielai padiskutuochiau kur kitur.
Be to, jei jums atrodo, kad oligarchai=aristokratai (netgi tais laikas), labai rekomenduochiau pasiskaityti Aristotelio "Politika", gal ir jums, tokiam didzhiam istorijos zhinovui, shis tas naujo atsivertu:)
O komunistinis rojus man net labai prie shirdies, ir Marxas su Engelsu man kaip tevai, tad atrodo, jog ir gyvena dabar:)
ir ash nei ponas, nei ponaitis, o proletaras:)
Akivaizdu, kad p. Vaiseta į recenziją įpylė truputį per daug parako. Tokiais atvejais net ir išmanydams gali paklysti istorijos verpetuose.
Na, o p. Retro(..?) nustebino atspėjęs p. Vaisetos aistrą MARXIZMUI.
Galiu patikinti, kad tai tiesa. Bushą jis taip pat ne itin mėgsta.