Ši knyga - anaiptol ne detektyvas, kaip galėtų pasirodyti iš pavadinimo. Ir tai, kad nemažai veiksmo vyksta nuovadoje, ir kad čia nagrinėjamos vagystės ir žmogžudystės, nieko nereiškia. Straipsnio apie knygą autorius S.Repečka vadina ją "absurdo, parodijos bei alegorijos grynuoliu", aš pasakyčiau, kad tai tiesiog pirmarūšis kliedesys. Vien ko verta mintis, kad, dažnai važinėdamas dviračiu, žmogus pamažu sudviratėja, o dviratis ima žmogėti! Panašus procesas vyksta ir per daug jodinėjant arkliu. Ir net vaikštant žeme. Beje, savotiškų minčių čia galima aptikti ir apie pačią Žemę. Tarkim, remiantis labai savotiško filosofo (taip ir nepavyko išsiaiškinti, tikro ar išgalvoto) de Selbio teorijomis, teigiama, kad mūsų planeta - visai ne rutulio, o dešros pavidalo. Tik žmonės vaikšto vien skrituliniu jos perimetru, nemokėdami rasti "antrosios krypties". O štai jei atrastų, žmonijai atsivertų naujų išgyvenimų pasaulis… Fantastiškomis idėjomis ši knyga tiesiog knibžda. Ir visos jos tokios iš pažiūros logiškos, kad mielai priimi jas už gryną pinigą, net nepastebėdamas, kaip esi velkamas į tokį absurdą, kuris jau ribojasi su absurdo parodija.

Siužetas iš pradžių tikrai primena detektyvinę istoriją. Herojus ir jo draugas nusprendžia nukneckinti vieną žmogų, kad pasisavintų jo pinigus. Pamažu pripranta prie tos minties. Be ypatingų kančių ir apmąstymų "o kas toliau", vieną tamsų vakarą tą ir padaro (kastuvu, kastuvu…). Tačiau dėžę su pinigais minėtasis draugas "dėl visa ko" paslepia. Ir kai po ilgo laiko pasako, kur jos ieškoti, veikėjas velionio name po grindimis randa anaiptol ne pinigus. Kažkas nenusakomo staiga pasikeičia ore, ir be jokio perspėjimo ima dėtis keisčiausi dalykai. Visų pirma jis pamato prie stalo sėdintį patį velionį… Visų antra, pajunta savyje kalbant kažką, ką jis pavadina Džo, - lyg ir savo sielą, bandančią patarinėti ir liepiančią įsiklausyti, nors pakankamai kaprizingą. Tai Džo padeda prakalbinti velionį, kuris labai rimtai papasakoja apie tai, kuo žodis "Ne" geresnis už "Taip". Taip pat rimtai jis praneša, kad kiekvienas žmogus nuo gimimo dėvi iš vėjo nuaustus marškinėlius; per kiekvieną gimtadienį gauni dar vienerius, ir kuo jie šviesesni, tuo ilgiau gyvenama. Herojus (jis pamiršo savo vardą, todėl kitaip vadinti ir negaliu) pasiteirauja, kas tuo rūpinasi. Tada gyvutėlis numirėlis siūlo jam susirasti policininkus, kurie sugeba matyti vėjo spalvas ir kitokius neįtikėtinus dalykus. Herojus iškeliauja ieškoti nuovados. Šiaip jau jam labiausiai rūpi, kur dingo juodoji dėžė su pinigais, bet nusprendžia pameluoti, kad jam pavogė auksinį laikrodį. Ir tai policininkams sukelia beveik šoką. Pasirodo, apylinkėje pagrindinis vagysčių objektas - dviratis.

Darbai, kuriais užsiima policininkai, jų kalbos ir išradimai - labai, labai neįprasti. Bet viskas aprašyta taip konkrečiai, kad net nebeatrodo neįtikėtini. Tai tarsi duotybė, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų požiūrio. Policininkas Makruskinas gamina dėželes, mažėjančias iki neįmanomumo ir ietį, kuri tokia smaili, kad jos smaigalys negali įdurti, - tik vėliau prasidedantis sustorėjimas. Policininkas Plakas savo dviratį laiko užrakinęs kameroje, kad tasai negalėtų klaidžioti be jo žinios. Policininkas Foksas išprotėjo, kadangi apčiuopė vieną medžiagą, kurios neįmanoma nusakyti, - ji tokia, kokios neturėtų būti. Jie gali išgręžti šviesą, žino, kur yra liftas į amžinybę, ant lubų randa apylinkių žemėlapius ir prižiūri, kad grafystės žmonės pernelyg nesudviratėtų. Absurdiški pareigūnai, savo tiesiog stebuklingo absurdiškumo visai nematantys.

Beje, knygos stilius labai savotiškas. Tarkim, sakinys "Arčiau stovėjo namas, apsuptas trijų medžių ir būrelio naminių paukščių, kurie lesė, rovė šaknis ir garsiai ginčijosi atkakliai dėdami kiaušinius" (103 p.), - atrodo kaip nemokšiško stiliaus parodijavimas, visai rimtu veidu, neišsiduodant. Personažai dažnai kalba tokiomis frazėmis, lyg būtų… tikri personažai (kas gryna teisybė, bet ar dažnai knygų veikėjai - tiksliau, knygų autoriai - tą pripažįsta ir neslepia?):

"- Ir kokių žingsnių ėmėtės, ir kiek jų? - sugergždė inspektorius.

- Ilgų žingsnių, ir žingsnių teisinga kryptimi, - ramiai atsakė seržantas." (p. 117)

Šią knygą airių rašytojas Flanas O'Brienas (tikroji pavardė - Brianas O'Nolenas) parašė 1939 m., bet leidėjas nesiryžo jos spausdinti. Dienos šviesą "Trečiasis policininkas" išvydo jau po autoriaus mirties, 1967 m., bet kūrinys atrodo visai šiuolaikiškai. Nors užkietėjusiems realistams aš jo tikrai nesiūlyčiau. Reikia būti šiek tiek išprotėjusiam, kad mėgtum tokią literatūrą.

Pirmarūšis kliedesys