Fowles John „JUODMEDŽIO BOKŠTAS“
Autorius: offca
Data: 2007-03-20
Apie knygą: Fowles John – Juodmedžio bokštas Leidykla: Alma littera (2006)
ISBN: 9955089903
Puslapių skaičius: 246
Pirminis rinkinio pavadinimas buvo „Variacijos”, ir jis, manau, taip pat sėkmingai būtų tikęs, nes visi kūriniai yra perdėm daugialypiai ir kintami, be to turi bendrų sąsajų, nors jas pastebėti gana sudėtinga, tačiau ieškantys randa. (Apie tai yra gana nemažai informacijos internete, tad čia nebesiplėsiu.). Kodėl pavadinimas buvo pakeistas pats autorius teikiasi paaiškinti „Eliduko” pradžioje, tačiau didelės reikšmės rinkinio pavadinimui nereikėtų teikti. Verčiau nieko nelaukiant kristi į skaitymą, nes skaityti Fowles’ą yra tiesiog malonu.
Istorijos pradžia kiek išgąsdina savo nukrypimu į meną, ypač tai, kad žodinėje dviejų dailės stovyklų (šiuolaikinio abstrakcionizmo ir klasikinės dailės) atstovų kovoje beriamos krūvos negirdėtų (man negirdėtų) dailininkų pavardžių ir jų kūrinių pavadinimų. Eilinį skaitytoją, kuriam dailė prasideda ir baigiasi sulig Van Gogo nupjauta ausim bei Da Vinčio „Mona Liza”, tiek piešiamojo meno faktų gali atgrasinti tęsti skaitymą. Tačiau nereikia to išsigąsti, tiesiog svarbu suvokti, kuris kurią stovyklą atstovauja ir toliau mėgautis žodžio bei istorijos magija.
Apysaka įvairiapusė: apie drąsą mene ir meilėje, apie kartų ir požiūrių kovą, apie ištikimybę kitam ir sau, apie nuoširdumą ir nutylėjimą, apie kūno geidulius ir moralę, apie kelią į savęs pažinimą. Apie gyvenimą, koks jis yra, ir koks norėtum, kad būtų, ir apie tai, kokie tavo norai gali būti naivūs ir savanaudiški.
Tik išvažiuodamas iš senojo menininko sodybos Deividas pamato save iš šalies: kaip abejojo, išsisukinėjo ir stigo ryžto, koks buvo savimyla. Ir kad neturi teisės vadintis menininku, nes bijo rizikuoti, bijo savo kūryboje atskleisti savo gyvenimą. Iš vienos pusės dėl drąsos trūkumo, iš kitos pusės todėl, kad jo gyvenimas per daug blankus, kad būtų kam nors įdomus. Jo gyvenimas tai abstrakcijos, nes jose jis gyvena ir tik jomis gyvena, ir joms pasiduoda.
Kaip lengvai ir tuo pačiu skaudžiai į Deivido vietą pasistatęs save suvokiau, kad labai lengva būti padoriu žmogumi ir amžina vidutinybe. Ir kad tikram menui reikia pastangų, reikia pykčio ir neapykantos. Nemoki neapkęsti – negali mylėti. Nemoki mylėti – negali tapyti (arba rašyti, arba muzikuoti, arba režisuoti, arba...). Po velnių, aš džiaugiuosi, kad šita apysaka pagimdė manyje pyktį ir neapykantą, ir to linkiu visiems kitiems skystapaučiams, t.y. tiems kastruotiems menininkams, kurie kuria „Juodmedžio bokštus”.
„Elidukas” – perpasakota sena keltų pasaka, bent taip, kaip jos esmę suprato rašytojas. Pasakojama apie vieną riterį, vardu Elidukas, kuris iš karto mylėjo dvi moteris, o ... kas buvo toliau težino skaičiusieji, nes taip būna tik pasakose arba musulmonų šeimose. Ir žinoma Fowles‘o vaizduotėje.
„Vargšas Koko”. Simbolinis apysakos pavadinimas bei turinys apie nemokėjimą klausytis ir už tai sulauktą atpildą. „Rankraščiai dega“,- taip perskaitęs garsiai perfrazavau žymiuosius Volando žodžius. Tiek gerai, kad dabar yra jau nedegantys laptopai, oi, atsiprašau kalbininkų, skreitinukai, tad galim naktį miegoti ramiau.
Šitas kūrinys man mažiausiai patiko, bet tai nereiškia, kad jis nieko vertas. Tiesiog, aš moku klausytis.
„Mįslė” – tai lyg eilinis angliškas detektyvas. Visa intriga slypi dingusio žmogaus paieškoje, tiksliau dingimo motyvuose. Jaunas inspektorius bando sau pateikti nuo protingiausių iki absurdiškiausių versijų, tačiau viskas rodos beprasmiška. Nėra jokio siūlo galo. Ir įvaręs į akligatvį rašytojas ima žaisti su skaitytoju sakydamas, kad šitoje apysakoje nėra paisoma literatūrinio žanro taisyklių, tad nieko nuostabaus, jeigu liksi kandęs musę. Tai tikrai tikroviška. Tai netgi kasdieniška. Gi dauguma žmonių dingimų lieka paslaptyje, arba mįslėje, arba vandenyje (kaip Jums patogiau), ir niekas nepaneigs, kad taip atsitiko dėl to, kad tyręs bylą inspektorius svarbiausiu momentu,- kalbėdamas su pagrindiniu liudininku (tiksliau liudininke), labiau domėjosi savo jausmais ir vaizduote, kurioje liudininkė buvo švelni ir nuoga, sėdinti ant kelių ir šiurkščiai kankinanti... Ir negi tada kam nors įdomios lieka darbinės mįslės?
Dar gyvas būdamas Fowles’as buvo vadinamas klasiku, ir jis šito vardo nusipelnė vien už “Juodmedžio bokštą”. Apibendrinant dar galima pasikartoti, kad kaip ir kituose kūriniuose Fowles’as šitame rinkinyje išlieka genialiu mistifkatoriumi ir provokatoriumi. Ir net skaitant vieną kūrinį po kito neimi manyti, kad šis rašytojas kartojasi ar tampa nuobodus. Tad lieka paraginti leidyklas kokybiškai išversti ir išleisti likusius genialaus rašytojo kūrinius.
p.s. Kaip aš jų NEKENČIU. Duotų Bin Ladenas porą lėktuvų, tai rasčiau kur nukreipti.
Literatūrinės variacijos
nors kas zino, gal to ir siekiate..
o siaip si knyga matyt tikrai nebloga, jei is pusiausvyros taip isvede net pati kietuoli offca. taciau apzvalga man si karta pasirode truputi silpnoka, zinant KA tamsta gali!
Nors pykcio ir daug, bet siuo atveju jis nenukreiptas reikiama kryptimi, nes taiketes i leidyklas, o ne i savo rasliavas.
Paskaicius Jusu apzvelgta pirmaji pagrindini knygos apsakyma, jei nebucius jo skaicius pati, manes tikriausia jis neuzkabintu visai.. Nes tai tokia pati beletristika kokias raso ant knygu nugareliu leidyklos. Man tikrai nepasijuto, kad tamsta cia aptarineja GERIAUSIA is skaitytu savo megiamo rasytojo Fowleso apsakymu. Ir jei ne paskutine pastraipa apie savas metamorfozes, buciau suabejosi ar cia apskritai skaitau offcos vertinima.. Ir siaip, daug skirta demesio ir tusciazodziavimo bendrom frazem pirmajam kuriniui, nuskriaudziant siek tiek kitus..
As tikiuosi, kad Jus ta prisikaupusi pykti nukreipsite i save, o ne i isore..
Sako pyktis varomoji gyvenimo jega, jei jis veikia kaip savistimuliatorius, o ne kaip kersto irankis.
Sekmes kovoje (su savimi)! ;)
ir siaip anas rinkinys yra per daug įvairiapusis, kad viską sutalpint į apžvalgą.
kam idomu pasigilinti į "variacijas" galit pasiskaityt:
http://www.literatura.lt/TXT/E-4/melnik.htm
http://www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,articlesView.view;id,1762;pn,cat
(negražus linkas konkurencijos atžvilgiu, bet ką daryt?)
p.s. redaktoriai (nukreipiu pyktį į Jumis), iš kur žodyje 'skystapaučiams' atsirado L ? Arba pataisot arba išimat apžvalgą
Jusu apzvaga nera bloga, ji tiesiog vidutiniska, o kazkas nusprende tokiu nebuti, ypatingai po sios knygos perskaitymo. Aisku kitas klausimas ar "tokiu" kada buvote ;). na nesvarbu, isvargino tai isvargino..
tik man idomu ka Jus turejote omenyje sia fraze: "nenorejau buti populiarius"?
mieko as nenusprendziau. nors is tikro nusprendziau. nusprendziau verciau siusti i Skaityta vidutinishka apzvalga, negu dar pusmeti tobulinti.
laki faulziška (jei skaitei antrą mano įdėtą linką) fraze skirta tiems, kurie domisi apzvalgininkais, nors reiketu dometis pacia knyga. aisku mano kalte, kad apzvalga nesudominau galimo skaitytojo. lieka 3is kart bestis peiliu i krūtis sakant 'esu kAltas' ir susitaikyt su mintim, kad esu vidutinybe.
p.s. siaip man keista, kad cia diskutuojama apie apzvalga, o ne apie knyga. nors px. betkokia diskusija cia yra sveikintina
Skaitytojoms iš tikrųjų įdomus, netgi smalsus tas apžvalgininkų sutrikimas, kai kažkoks kūrinukas jiems trenkia per smegenis ir visus kitus organus, kurių pasekoje gimsta vidutiniškos apžvalgos. Jos tiesiog rimtai susirūpinę, kad to pačio atsitiktinumo dėka, jog apžvalgininkas įtakotas gilių asmeniškumų (bei bandydamas juos užgalaistyti kokiomis abstrakcijomis bei geometrija :D), plius pareikšdamas atvirai, jog ši kartą nesiekė būti populiarus, parašė apžvalgą kuri gali sudaryti įspūdį jog aptarinėjama visiškai vidutiniška knyga.. Juk kartis taip atsitinka šiam atsitiktinumų pilnam pasaulyje, kad kokių tai nelemtų asmeniškumų įtakoti, nesurandame dingusių žmonių, geriausios knygos netampa populiariomis (nes kazkas parase neužkabinančias apžvalgas) na ir t.t.. Tai kaip gali nepykti? :) Kaip tada atsilaikyti nuo komentaro, kad knyga geresnė už apžvalgą?
O Jūs žiūriu greitai pasidavėte, po pirmojo komentaro puolete mušatis į krūtinę jog esate kaltas, ir dar baisiau - vidutinybė, o dar galiausia – nukreipiate į konkurentų nuorodas, mol tik atsikniskite nuo manes.. Tik prašau, nepriimkite viso to rimtai ir tuo labiau asmeniškai! :)
Ok gal tikrai, pereikime PAGALIAU prie diskusijos apie apžvelgiamą knygą..
Man šios knygos poveikis nebuvos toks efektingas kaip kažkam kitam ir deja nesukėlė neapykantų (sau) bangos... Netgi išdrįsiu teigti, kad „Juodmedžio bokšto“ istorija (pati fabula) man pasirodė pernelyg gyvenimiška ir realistiška, gal net prenelyg nuspėjama kaip Fowlesui.. Tokiais ryškiais herojų charakteriais, asmenybės vidinėmis dramomis, savo vidinius maištus kursčiau jau mokykloje nagrinėdama rusų klasikinę literatūrą: Anas Kareninas, Lermontovo „Mūsų laikų herojus“ ar Dostojevskio „Brolius Karamazovus“. O gyvenant menineje terpeje nuolatos tenka dalyvauti diskusijose apie siuolaikinio ir klasikinio meno privalumus bei trukumus. Galbut todel manes nepramušė ši knyga naujiem iššūkiams ar metamarfozėm, nes seniai savyje esu išsiprendusi „Le fair play“ klausimus ir stoviu toje barikadų pusėje kurie drįsta ištarti tiesą „Aš pati to norėjau“ (ir žinoma dėl to nesigailėti.. )Galbūt tuomet nebelieka ir ant ko pykti..?
Tačiau Fowles labiau nei turiniu mane žavi savo sugebėjimu aiškiai ir ryškiai identifikuoti savo (nuolat skirtingus) herojus, jų socialines padėtis, charakterius, išsilavinimą, visas jų povyzas, kalbos manierą išdirbdamas iki tokios meistrybės, kad rodos kokios tai reinkarnacijos pagalba ;), išgyveno minimum bent po vieną kiekvieno iš savo herojų gyvenimą, jų vidinių ieškojimų ir atradimų raidas.. Niekaip negaliu užmiršti kaip žavėjausi Klego iš Kolekcionieriaus nupieštu portretu, jo mąstymu ir kalbos maniera, šioje knygoje lygiai tai pat įdomiai pavaizduoti kone visų keturių „Juodmedžio bokšto“ (visiškai skirtingų asmenybių) portretai.. Tai rodo, kad rašytojo vaizduotės spektras yra labai platus..
Jei atsiribojant nuo pagrindinės šios rinktinės apysakos, man „Mįslė“ galbūt šiuo atveju paliko ne ką mažesnį įspūdį. Irgi ne kiek fabula, bet kūrinio idėjos ir jo pateikimo formos.
Ne, aš tikrai taip giliai nekapsčiau, kad iškasti kelis šio kūrinio literatūrinius „dirvožemio“ posluoksnius, kaip tai darė interpretaoriai Jūsų norodose. Man kažkaip krito į akis viena iš pagrindinių šio kūrinio idėjų, kad šiame pasaulyje neegzistuoja viena moralė, kad jų visą laiką bus minimum tiek, kiek egzistuoja aplink tave turinčių nuomonę žmonių ir jos visos daugiau mažiau kažkuo skirsis, todėl gal tikrai reikia nustoti vieną dieną dėl to jaudintis.. Tai buvo galima stebėti apklausinėjant dingusio Tomo artimuosius, kolegas, ir t.t.. Ir kas įdomiausia, kad apklausti tie artimiausi žmonės pasirodo bene mažiausia žino apie žmogų su kuriuo pragyveno šitiek metų, todėl jų vertinimas yra akivaizdžiai toli nuo tiesos, jis nėra objektyvus ir paradoksas, bet kartais visai atrodo tolimas žmogus gali pasakyti (net jei sufantazuoti) kur kas objektyvesnę tiesą apie tą patį žmogų. Klausimas - kodėl taip atsitinka? Kodėl taip atsitinka, (kaip dainuoja koks tai Merūnas :D), kad tampame „svetimi tarp savų ir savi tarp svetimų“. Kodėl tiek mažai spėjusi pažinti draugo tėvą mergina, padaro kur kas gilesnes įžvalgas nei visi kiti..? Na čia šioki toki filosofiniais nukrypimai ;)
„Mįslė“ man dar patiko ir tuo, kad rašytojas skaitytoją klaidina, vedžioja už nosies jį po įvairių literatūrinių žanrų labirintus, o skaitytojas kuris su dideliu susidomėjimu leidžiasi vedžiojamas finale lieka it musę kandęs.. Detektyvas be paslapties išrišimo
ar Fowles siekimas išlikti nemirtingu skatinant darbui mūsų vaizdutes?
“Ilgiausiai žmonės prisimena tai, kas paslaptinga, nesuprantama, neišaiškinama. […] Bet tik tai tada, kai paslaptis išlieka. Jeigu jį suseks, suras, viskas grius kaip smėlio pilis. Jis vėl pateks į kitų rašomą knygą”.
Manau pagrindinė Fowles sėkmės priežastis, kad jis sugeba kurti intelektualų produktą gana plačiai auditorijai suprantamu, patogiu pasakojimo stiliumi, kad jo skaitytojų auditorija tampa ir meilės romanų ir detektyvų ir psichologinių trilerių netgi filosofinių gyvenimo tiesų ieškotojai.. Ne veltui rašo ant knygos nugarėlės, kad “Juodmedžio bokšto” rinktinė tai savotiškas apjungimas visų Fowles išbandytų žanrų, jam rūpimų temų variacijos..
Tiesa, mane visgi džiugina labiausia tai, kad Fowlesas išvengia kartojimos kaip, kad nutinka dažnai su rašytojais kurių skaitai jau n-tąją knygą.. “Juodmedžio bokštas” man buvo tokia pat nuostabi knyga, kokios buvo “Prancūzų leitenanto moteris”, “Kolekcionierius” ir tikiuosi, kad kažkada.. bus “Magas”..
Taip, jis didis moralistas, provokatorius, tačiau svarbiausia - KAIP klasiškai jis tai atlieka!?
p.s. be to, aš nesutinku su Henrio mintimi, kad “jei negali neapkesti, tai negali ir mylėti”. Tuomet reikštų, kad jei nedarai blogo, tai negali daryti ir gero..? Nejaugi tai tiesa?
nors iš tikrujų aš manau, kad būtent Faulzas yra iš tų rašytojų, kurį gali su malonumu skaityti labai skirtingo išsilavinimo žmonės ir tai įrodo jo populiarumas.. net tas pats skaitytojas kuris megsta Browna.