Dienoraštis skirtas tik jį rašančiam, todėl skaityti svetimus užrašus nevalia – šią taisyklę turėtų būti girdėję visi. Tiesa, galimos šios išimtys: rašantis dienoraštį leidžia paskaityti geriausiam draugui/draugei, tikėdamasis, kad šis/ši neišduos to, ką perskaitė, arba rašantysis bando patenkinti savo ekshibicionistiškus poreikius, vildamasis, kad jo užrašai ateityje bus naudingi vertinant praeitį amžininkų akimis. O ką daryti, kai svetimą dienoraštį randi išmestą šiukšlyne? Grąžinti negali, nes nežinai adresato: skaityti ir tikėtis, kad iš aprašomų detalių galėsi rasti autorių? Be to, jeigu jau tikrai nori, kad niekas neperskaitytų tavo paslapčių, tai pasistenk sunaikinti užrašus, o ne tiesiog išmesk. O gal šie svarstymai tik abejotinas bandymas pasiteisinti naršant po svetimas mintis ir jausmus?

Tai visiškai nesvarbu paaugliui Tomui Palmeriui, statybinių atliekų konteineryje radusiam dienoraštį. Mažumėlę padvejojęs, jis vis dėlto pradeda skaityti: nors svetimus užrašus namo neštis ir buvo nejauku, tačiau „pagalvojau, šiaip ar taip, jis buvo išmestas, tad niekam nieko blogo nepadarysiu. Gal pati kada nors jo pasigesi ir aš galėsiu tau jį grąžinti“ (5 p.).

Skaitant dienoraštį aiškėja, kad jis priklauso taip pat paauglei. Jos vardas – Hana. Paauglė kaip paauglė: įprastos problemos dėl antsvorio („Šį vakarą užlipau ant svarstyklių ir pamačiau, kad sveriu beveik penkiasdešimt septynis kilogramus! Lyg kas per galvą būtų trenkęs. Aš tiktai atrodysiu kaip nusipenėjusi boba!“, 11 p.), įprasti santykiai su vaikinais („Nežinau, kodėl, tačiau man atrodo, kad mano amžiaus vaikinai dar tokie nesubrendę ir grubūs. Jie visai nemoka bendrauti. Jiems terūpi tik futbolas ir kaip įlįst tau po kelnaitėm. Mergaitės tikriausiai suauga greičiau. Nežinau“, 21 p.) ir tėvais („Taigi kad ir ką daryčiau, vis tiek jam neįtiksiu. Tokie kaip jis neturi nei laiko, nei noro matyti, ką daro ar galvoja kiti. Mama, aišku, pastebi, ir aš žinau, kad ji labai džiaugėsi, kai Feliksas laimėjo stipendiją, o Greisė nuėjo Pirmos Komunijos. O tai reiškia, kad man nebeliko kuo juos pradžiuginti, nes jau viskas padaryta kitų“, 54 p.). Tiesa, Hana dar įsimylėjusi savo anglų kalbos mokytoją. Tai nebūtų blogai, jeigu šia padėtimi nepradėtų naudotis ir pats mokytojas: jų santykiai nueina daug toliau negu būtų galima pavadinti „įprastais“.

Apysaką sudaro dvi dalys – dienoraščio ištraukos ir Tomo mintys, jo gyvenimo aprašymai, – kurios eina pakaitomis. Pastarieji, ypač Tomo komentarai dėl Hanos elgesio, man pasirodė ne tokie įdomūs ir gal net nereikalingi, nes Hanos užrašai atskleidžia tiek pagrindinės veikėjos, tiek mokytojo elgesio priežastis ir pasekmes, o Tomo linija į knygą įneša tik didaktikos. Tačiau autorių galima ir pateisinti: apysaka skirta tiems, kurie seniau buvo vadinami „vyresnis mokyklinis amžius“. Jiems ir skirti šie tiesioginiai paaiškinimai.

Užkliuvo ir dar viena knygos linija – Tomo bandymas rasti Haną. Paskutiniai skyriai, kuriuose pasakojama, kaip Tomas ieškojo dienoraščio autorės, atrodo „pritempti“, nes istorijos pabaigos lyg ir nėra: kaip Hanai viskas baigėsi,galime tik spėti.

Ir nors ši knyga, kaip minėta, skirta paaugliams (parašyta trumpai, truputį per daug aiškiai ir nevengiant didaktikos), bet ją vertėtų paskaityti ir vyresniems,kad žinotų, kas gali nutikti vaikams, jeigu neskiriame jiems pakankamai dėmesio.

Neprošal paskaityti, nors dienoraštis ir svetimas