Netikėkite knygų anotacijomis. Jose, pavyzdžiui, rašo, kad "juoktis ir verkti skaitant tenka beveik po lygiai". Juokiausi, ne, tiksliau, šyptelėjau tik vieną kartą. O verkti skaitant knygas- ne mano būdui. Bet štai baisėtis ir stebėtis blogąja žodžio prasme teko daug. Įsivaizduokite šeimą, kurioje pinigai keliauja viena kryptimi - į tėvo alkoholiko gerklę, šeimą, kurios vaikai serga visomis įmanomomis ligomis, nes dėl skurdo ir maisto trūkumo beveik neturi imuniteto, šeimą, priverstą maldauti labdaringų organizacijų malonės - ir jūs įsivaizduosite tik dalį knygoje aprašytų baisybių.

Taigi - prieš jus netipiškas "siaubiakas". Netipiškas todėl, kad tai autobiografinė knyga. Vadinasi, galima manyti, kad istorija daugmaž tikra. Dėl to labiausiai ir šiurpinanti. Sunkiai suvokiamas skurdas čia pažymėjęs viską: aplinką, santykius ir - visų baisiausia - žmones. Ar galima suvokti, kaip žmogus sugeba išgyventi gerdamas tik nesaldintą arbatą? Ar galima suprasti, ką jaučia motina, palaidojusi tris savo vaikus ir gimdanti toliau, bet nežinanti, ar gimę vaikai išgyvens? O tai, kad reikia eiti ištiesta ranka į visokiausias katalikiškas šalpos organizacijas, nes tėvas eilinį kartą pragėrė algą ir vėl nėra ko valgyti, avėti, kuo šildytis prakeiktame Limeriko mieste, kur šešis mėnesius per metus viešpatauja drėgmė? Bet aišku, viską vainikuoja prakeiktieji anglai, kurie "taip baisiai elgėsi su mumis (t.y., airiais) ilgus aštuonis šimtus metų".

Knygai maždaug įpusėjus, atsigavau nuo pirmojo šoko, bet tuomet mane ėmė viskas erzinti - na, kodėl ta motina taip taikstosi su savo vyru, kuris be alaus bokalo kilnojimo ir patriotinių airiškų dainų pastūgavimų nieko kito nemoka? Kodėl reikia tik aimanuoti prie atšalusio židinio (anglių juk niekas traukinių stotyje nepririnko, nes šeimos "tėvas" nors ir girtas, bet orus) ir nieko, absoliučiai nieko nebandyti dirbti net ir tada, kai vyras vis dėlto pamynęs savo airišką orumą išvyksta dirbti į Angliją ir galutinai prapuola kažkuriame viešnamyje? Kodėl tie airiai mokytojai visi alei vieno tokie katalikiškai griežti? Ir kodėl, na kodėl tas pasaulis, kuriame visi klasės berniukai turi kautis dėl mokytojo nulupto ir suvalgyto obuolio žievelės, neprasmenga kur nors į giliausius pragarus? Argi galima taip gyventi? Klausimai, klausimai… Retoriniai, žinoma. Skaitant knygą jie mane labiausiai ir persekiojo.

McCourt'as dėsto savo istorijos dalį (ši knyga - tik viena iš trijų autoriaus atsiminimų knygų) labai tolygiai, vieną nuopolį seka kitas, vieną nelaimę- dar didesnė. Skurdas užliūliuoja jame paskendusius žmones, apglėbia visą Limeriką, airiškiausią Airijos miestą, nesustodamas sklinda po visą šalį, kol Frenkui nelieka nieko kito, tik gelbėtis Amerikoje. Amerika tampa vieninteliu šviesos švyturėliu ramiai banguojančiame ir jau nieko nebesitikinčiame Airijos bėdų vandenyne. O dar tie anglai, kurie ŠITAIP (nors ir nepaaiškinama, kaip) elgėsi su airiais visus aštuonis šimtus metų…

Na, o pabaigoje- keletas patarimų skaitysiantiems "Andželos pelenus": jums reikės ryžto, nejautrios širdies ir sugebėjimo atsiriboti nuo kitų žmonių bėdų. Jei nepasižymite šiomis savybėmis, jums teks parduoti visą savo turtą ir gautus pinigus paaukoti kokios nors skurdžios šalies badaujantiems vaikams. Nes skurdo anatomija šioje knygoje yra absoliučiai negailestinga ir meistriškai aprašyta. Abejingam likti beveik neįmanoma.

Bukinantis skurdo neromantizmas