Jeigu naują serijos "Rinktinė baltų lankų proza" knygą pristatinėti kaip muzikinės industrijos leidinį, tai šablonas skambėtų maždaug taip: pasirodė legendinės alternatyvinės žvaigždės F. Kafkos visų laikų geriausias rinkinys, kurį sudaro net du CD: viename - 10 dalių monumentalus kūrinys (suprask - romanas) "Procesas", o antrame - geriausios dainos iš įvairių albumų (suprask - kitų knygų).

Toks "The best of F. Kafka" turėtų būti kiekvieno besidominčio muzika namuose tam, kad bet kada galėtum pasimėgauti vienu ar kitu "gabalu". Melomanams, aišku, privalu turėti visus šio klasiko albumus, o šis leidinys irgi neprapuls: geriausių dainų rinkiniai padeda kelionėse arba išvykose į gamtą, kai visų albumų paimti negali, o ko norėsi klausytis neapsisprendi. F. Kafkos fanai šį leidimą įsigys bet kokiu atveju - jeigu jau esi gerbėjas, tai privalai turėti visus leidimus.

Jei ir toliau lygintume F. Kafkos kūrybą su muzika, tai geriausias atitikmuo būtų gotika (beje, tai iš tiesų vienas mėgstamiausių gotikinės muzikos gerbėjų autorius): pradedant elektronika, kurios pagrindą sudaro keli ritmai (F. Kafkos alegorijos), baigiant metalu (visi vokiškosios Čekijos dalies žydo kūrybos sluoksniai ir posluoksniai).

Kalbant rimčiau reikia pastebėti, kad pagrindinis bruožas jungiantis visus kūrinius šioje knygoje - negatyvus ir pesimistiškas pasaulio vaizdavimas: pasaulyje yra tik juoda spalva ir jeigu šiandien šviečia saulė, tai tik trumpam, nes tuoj užslinks tamsi naktis, kuri tęsis tiek ilgai, kad atsiminimai apie saulę ne tik nepraskaidrins gyvenimo, bet ir patys atsiminimai apie šviesą išnyks ir paliks tik amžina naktis (dėl to šio autoriais nemėgo ir nemėgsta šviesaus rytojaus pranašai). Po F. Kafkos bus žengtas dar vienas žingsnis ir ateis egzistencializmo literatūra su absurdo bei maišto idėjomis, o kol kas - neviltis, nes viskas atrodo beprasmiška. Ir jausmas, kad dėl to esi kaltas.

Lyginant su kitais klasikais, F. Kafką skaityti iš pirmo žvilgsnio labai lengva, nes čia nėra ilgų išvedžiojimų, samprotavimų, moralizavimų ar nuobodžių gamtos, žmonių, daiktų aprašymų. Šis rašytojas jau pirmame sakinyje atskleidžia apie ką bus kalbama: romanas "Procesas" pradedamas tokiu sakiniu: "Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas", novelė "Pataisos darbų kolonijoje" - "Tai nepaprastas aparatas, - pasakė karininkas mokslininkui keliautojui ir su tam tikra nuostaba bei pasigėrėjimu nužvelgė jam, be abejo, puikiai pažįstamą aparatą.", o garsioji "Metamorfozė", kurioje rašoma apie tai, kaip Gregoras Zamza pavirto vabalu, pradeda taip: "Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto pavirtęs baisingu vabalu". Problema ir įdomumas (kas kam) prasideda, kai pradedama knaisiotis po tekstą, kuriame galima daug ko ieškoti ir daug ką rasti. Skaityti ir interpretuoti galima filosofiniu, moraliniu, psichoanalitiniu, stilistiniu, sociologiniu, biografiniu, teologiniu ir t. t. atžvilgiu, - pasak vieno kritiko, kiekviena karta F. Kafką perskaito savaip (kaip čia neprisiminsi žodžių iš "Proceso": "Raštas niekada nesikeičia, o įvairios nuomonės dažnai tėra tik nesugebėjimo jį suprasti išraiška"; 236 p.). F. Kafką gali skaityti keletą kartų ir visada atrasi ką nors naujo: paskutinio mano skaitymo atradimas - F. Kafką labai lengva įpaišyti į fantastikos (niūriosios, su apokalipsės ir siaubo elementais) pradininkų gretas, nes kūrinių siužetų (novelės "Šakalai ir arabai", "Kaimo gydytojas", "Pranešimas akademijai", "Metamorfozė") realiais nepavadinsi.

Šio autoriaus kūryboje galima ieškoti ir pranašiškų ženklų ("Bado meistras": "Tiesa, nebuvo abejonių, jog kada nors badavimo menui vėl ateis laikas, bet dabarties žmonėms tai maža paguoda" (387 p.) - 1922 m. parašyta novelė: kalbama apie Antrąjį pasaulinį karą ar manekenių epochą?), galima rasti, tiesa retokai, ir humoro ("Pas mus atsirado naujas advokatas, dr. Bucefalas. Savo išore jis menkai teprimena tuos laikus, kai dar buvo Aleksandro Makedoniečio kovos žirgas"; 358 p.), ir aforizmų (tiek citatų, tiek ištisų kūrinių, tokių kaip pusės puslapio novelės "Bėgantys pro šalį", "Traukinio keleiviai", "Naktį" ar dukart ilgesnės "Tiltas" bei "Miesto herbas").

Pagrindinė (kiekybine prasme) tema šiame rinkinyje - kaltė. Pasak novelės "Pataisos darbų kolonijoje" karininko, "Principas, kuriuo laikausi skirdamas bausmę, yra toks: "Kaltė visuomet neabejotina" (320 p.). O "kaltė, kaip prašyta įstatyme, pati jį pritraukia" ("Procesas"; 15 p.), tada pradedamas procesas ir po jo eina nuosprendis: "Nuosprendis ateina ne staiga, procesas palaipsniui pereina į nuosprendį" (ten pat; 229 p.) .

Kaltės bei bausmės tema nagrinėjama ir romane "Procesas", ir novelėse "Nuosprendyje", "Metamorfozė", "Pataisos darbų kolonijoje" (pastarosios dažnai laikomos trilogija: tėvo bausmė, šeimos bausmė bei oficialių institucijų bausmė). Skaitydamas savęs klausi, kodėl veikėjas kaltas, už ką jis baudžiamas? Atsakymų daug: žmogaus bailumas ("Juk K. gyvena valstybėje, kurioje gerbiamos žmogaus teisės, aplink viešpatauja ramybė, visi įstatymai tebegalioja" ("Procesas"; 12 p.), tačiau pagrindinis veikėjas vis tiek dvejoja, bijo, keliaklupsčiauja), biurokratijos mėsmalė (puikiai žinoma F. Kafkai, dirbusiam tarnautoju), kurioje plakami žemiausiai esantys, o viršininkai už nieką neatsako, bei jos absurdai ("Mus baudžia tik todėl, kad tu mus įskundei. Šiaip mums nieko nebūtų buvę, net jeigu ir būtų paaiškėję, ką mes padarėme" (95 p.) ar kitas "Proceso" epizodas, kai Jozefas K. rengiasi, o sargybinis bėga pranešti inspektoriui, kad areštuotasis jau rengiasi), dar viena sąmokslo teorija (toks požiūris turėtų būti populiarus šiais laikais), tiesiog haliucinacijos, kai vietoj muzikos instrumento ar šuns kaukimo girdimi plakamųjų riksmai, ir t. t. (oi, kiek galėčiau temų rašinėliams sugalvoti...).

Žodžiu, skaityk, nagrinėk ir, jei nori, cituok. Pavyzdžiui:
"- Abiem metodams bendra yra tai, kad jie neleidžia nuteisti kaltinamojo.
- Bet juk jie neleidžia ir tikrai išteisinti, tyliai atsakė K., lyg gėdydamasis, kad suprato šitą tiesą.
- Tamsta suvokei dalyko esmę! - skubiai tarė dailininkas." (175 p.)

arba

"- <...> Nereikia visko laikyti tiesa, reikia tik viską laikyti būtinybe.
- Liūdna nuomonė, - pasakė K. - Melas paverčiamas pasaulio tvarkos principu." (239 p.)

The best of Franz Kafka arba Raštas niekada nesikeičia