Freches Jose „AŠ ESU BUDA“

Tikslas. Jose Freches‘o knyga „Aš esu Buda“ turėjo būti romanas apie Budą Budos akimis, t. y. beletrizuoti Budos atsiminimai. Tai autorius mini ir pratarmėje:
„Aš ilgai galvojau, kol išdrįsau įsivilkti į Budos kailį ir parašyti jo „Memuarus“.
Ir vis dėlto aš ryžausi pavaizduoti Budą kartu tokį žmogišką ir mums artimą, nes, anot Budos, kiekvienas yra pašauktas, jeigu to nori, tapti buda, tai yra Praregėjusiuoju.
Be to, aš esu tikras, kad neužsitrauksiu jo pykčio, nes Buda visada linkėjo tik gero į save panašiems.
Negana to, aš drįstu tikėtis, kad iš savo nirvanos aukštybių, jis man bus atlaidus.“ (7 p.)
Rašau „turėjo“, nes, mano nuomone, sumanymas autoriui visiškai nepavyko: knyga nuvylė visais aspektais.

Stilius. Didaktika, didaktika, didaktika. Primityvi ir lendanti per gerklę. Toks stilius, skirtingai nuo romane aprašomų įvykių, kai daugelis įtiki Buda, neįtikina.

Kalba (vertimas?): „medinė“ (geriausiu atveju), nesuprantama („visiškai taip pat kaip vanduo niekada nepripildo šulinio be dugno“, (137 p.) – kiek man žinoma, visi šuliniai turi dugną), nelogiška („mes surasime nusikaltėlę ir sušaudysime!“ (170 p.) – kulkosvaidžiai V a.?), juokinga („Patikėk, mano berniuk, tu nesigailėsi... – šnabžda moteris išmanančiu veidu.“ (114 p.) – gal tiesiog išmanančiai?), su klaidomis („Atsižvelgiant į tavo būklę, negalima eiti toliau nė žingsnio! “, 106 p.) Trumpai tariant, kažkuo primena "Gražiausias Korėjos pasakas".
Platesniam susipažinimui su romano stiliumi ir kalba – pasakojimo apie akluosius ir dramblį variantas, pateiktas šioje knygoje:
„Vieną dieną karalius paklausė aklųjų nuo gimimo, ar jie pažįsta dramblius. Ne! – choru atsakė aklieji. Tada Veidrodžio Priekinė pusė liepė atvesti storaodį ir akliesiems pasiūlė apgrabalioti rankomis dramblį ir po to jį apibūdinti. Vienas iš aklųjų sučiupo straublį; kitas – uodegą; trečias – iltį, ketvirtas – leteną; dar kitas – šlaunį ir taip toliau. Apibūdinkite šį dramblį! – tada paprašė karalius aklųjų, kurie visi ką tik grabaliojo storaodžio kūną. „Į ką jis panašus?“. „Į sulenktą grąžulą“, - pareiškė tas, kuris paėmė straublį; „į antklodę“, - paaiškino tas, kuris sugriebė ausį; „į grūstuvą“ – patikslino tas, kuris sučiupo iltį; „į šventyklos koloną“, - pridūrė tas, kurio vos nesutraiškė koja. Vienas po kito sekę visiškai nepanašūs apibūdinimai baigėsi tuo, kad aklieji susipyko, vieni kitus kaltindami klydus. Tada karalius sušuko: „vargšai aklieji, jūs visi esate suklaidinti! Dramblio kūnas yra vientisas. Jūs suvokėte tik vieną jo dalį! “ (206 p.)

Įtarimai. Nesu budizmo ar Budos gyvenimo žinovas (dėl to ši knyga mane ir sudomino – tikėjausi daugiau sužinoti apie šią religiją ir jos kūrėją), tačiau perskaitęs knygos 2 priede pateiktą Didįjį Budos pamokslą ir palyginęs jį su romano 22 skyriumi, spėčiau, kad visas J. Freches‘o romanas – tai tik tekstų apie Budą pateikimas pirmuoju asmeniu.

Knygoje vertinga yra tik 1 priedas: trys su trupučiu puslapiai, kuriuose labai labai labai trumpai pristatomas budizmas. O tai sudaro truputį daugiau negu 1/100 knygos dalį.

Asmeninė nuomonė. J. Freches‘o knyga „Aš esu Buda“ primena adaptuotų knygų seriją („Iliustruota didžioji klasika“ ir pan.), iš kurių naudos nėra daug: sutrumpintas perpasakojimas nėra analizė ar interpretacija, o turinio žinojimas nesuteikia išprusimo. Man nepatiko J. Freches‘o Buda, o apie tikrąjį Buda aš nelabai ką sužinojau.

Neįtikinami Budos memuarai