Frederic Beigbeder „MEILĖ TRUNKA TREJUS METUS“

Paprastai vengiu skaityti knygas, kurias tuo metu skaito visi, kas netingi - klasės draugai (kadais), bičiuliai, kolegos (dabar) ir net troleibusų pakeleiviai. "Meilė trunka trejus metus" - būtent tokia knyga. Ją net cituoja iš pažiūros kvailos mūsų popscenos žvaigždutės. Tačiau radosi žmogus, kuris primygtinai įsiūlė man perskaityti taip šiuo metu išpopuliarėjusią knyga. Ir nesigailiu.

Mano minima popscenos žvaigždutė (todėl ir užmiršau vardą, kad žvaigždutė) vertindama šią knygą sakė, jog tai tikrai vyriškas požiūris į meilę.

Pradėjus skaityti tapo aišku, kad moterys tikrai joje turėtų įžvelgti antifeministiškas autoriaus gaideles. Rodos, kad tai nusivylusio meile vyro apmąstymai. Tačiau kam iš mūsų nėra tekę nusivilti meile? Na, prisiminkime, kad ir XI klasę.

Bet kuo toliau skaitai, tuo labiau peršasi mintis, kad herojus (=autorius?) taip tiesiog stengiasi apsidrausti teisindamasis dėl santuokinės neištikimybės. Tam jis naudoja net Jungtinių Tautų statistiką, chemijos teoriją (nesu čia specialistas, todėl nesiimsiu tvirtinti, ar autoriaus teiginiai pagrįsti).

Tačiau kuo toliau skaitai, tuo labiau aišku, kad magiška formulė "meilė trunka trejus metus" tebuvo viena meile nusivylusio vyro bandymas suversti kaltę aplinkybėms ar moterims, kurioms jis negaili išties vyriškų apibūdinimų ar išvedžiojimų a la "visos jos tokios".

Tačiau meilė yra. Tai tvirtina ir pats autorius (herojus?): "Tikiuosi, kad melagingas šios knygos pavadinimas nesukėlė jums visiškos nevilties: meilė trunka ne trejus metus, ir esu laimingas, kad klydau".

Taigi, galima numanyti, kad knyga baigiasi tradiciniu "happy end". Tačiau taip nėra. Nors ir numanoma, knygos pabaiga kiek netikėta.

Skaityti F.Beigbeder'į nesunku - jo stilius lengvas, nepersunktas daugybės tarptautinių žodžių (nors būta ir tokių), erotinės scenos aprašomos vartojant slengo žodžius, tačiau ne vulgariai.

Knygoje apstu daug šmaikščių, kartais taiklių, o kartais ir dviprasmiškų sentencijų, apibūdinančių moteris ir meilę. Esu tikras, kad ne visos jos patiktų dailiosios lyties atstovėms. O kai kurios, vėl gi, esu tikras, turėtų tapti nuvalkiotomis frazėmis, taip mėgstamomis snobų ar miesčionių, pseudointelektualų.

Kai kurias tokias mintis pasibraukiau. Bet, užvertęs paskutinį knygos puslapį, pamiršau. Gal jos nebuvo tiek vertos, kiek man rodėsi skaitant?

Skaitant knygą vis įkyriai lindo mintis - ar F. Beigbederis joje aprašė savo autobiografiją (herojaus paveikslas labai jau panašus į autoriaus nuotrauką viršelyje, o paskutinėje dalyje herojaus lūpomis prabyla pats autorius), ar tai tik autoriaus išmonė, suteikusi romanui dar daugiau intrigos?

Juk taip lengva patikėti, jog "uodas gyvena dieną, rožė - tris. Katinas gyvena tryliką metų, meilė trunka trejus metus... Iš pradžių metai aistros, tada metai švelnumo ir galų gale metai nuobodulio".

Meilė amžina