Frederick Forsyth „THE PHANTOM OF MANHATTAN“

Seniai seniai Paryžiaus operos požemiuose gyveno vienišas, gyvenimo žiauriai nuskriaustas vaiduoklis. Jo gyvenimo istoriją, dabar tapusią gotikinio romano klasika, papasakojo prancūzų rašytojas Gaston Leroux romane "Operos vaiduoklis", Šis siužetas vėliau tapo gausių teatrinių ir kino interpretacijų objektu. Tačiau iki šiol niekas nebandė rašyti magiškos istorijos tęsinio. Nežinia, kodėl - gal dėl to, kad literatūrinis originalas ne visus tenkino savo painumu, stiliumi, pagaliau, ir pagrindinis veikėjas tarsi žuvo, o pratęsta Kristinos Dae istorija jau būtų nebe Vaiduoklio, o tik jo mylimosios istorija. Taigi, ilgai niekas nesiryžo, kol…

Kol seras Andrew Lloyd Webberis nesugalvojo pasiūlyti ne kam kitam, o pačiam politinio detektyvo guru Frederickui Forsythui! Nežinia, apie ką galvojo misteris F.F., nerdamas į jam nebūdingą žanrą, bet jis tai padarė. Taip radosi "Manheteno vaiduoklis".

Tiesa, F.F. pasirinko gana įdomų būda rašyti tęsiniui: pirmiausia, jis detaliai aptarė originalą, gana nešvelniai pabarė amžinatilsį autorių už įvairius, jo nuomone, liapsusus, o tada pateikė verdiktą, kad į tam tikrą originalo dalį jis tiesiog nekreips dėmesio. Šia nuskriaustąja dalimi tapo būtent Perso užrašai, beje, kai kurias jų detales atmetė ir kiti "Operos vaiduoklio" interpretuotojai - A. L. Webberis, kai kurių ekranizacijų režisieriai. Taigi, G. Leroux pasakota istorija yra supaprastinama - iki įtemptos romantikos, meilės ir atstūmimo istorijos. Po šio "sprendimo" man jau norėjosi tarti "gaila", tačiau knygos nenumečiau į šalį. Ir pasirodo, autorius nesugebėjo likti ištikimas savo sprendimui - visgi, kai kur prasimušė ir deja-vu su Perso užrašų fragmentais, pvz., pasimatymas veidrodžių galerijoje blyksteli kaip veidrodinio kankinimų kambario atspindys.

Taigi, Vaiduoklis ir Kristina vėl susitiko - tik šįsyk tai nutiko Manhetene, kur paslaptingoji asmenybė pabėgo ir, sukaupusi milžiniškus turtus, pasiryžo pastatyti Manheteno operą savo mylimajai, po to, kai gavo laišką, atskleidžiančią netikėtą paslaptį…

Be abejo, tęsinio kokybę paprastai įrodo ne tik tai, ar vykusiai buvo pratęstas originalas, bet ir tai, ar tęsinį galima traktuoti kaip savarankišką kūrinį. Ir štai čia aš suprantu kitos F.F. kūrybos gerbėjų pasipiktinimą - vis dėlto, "Manheteno vaiduoklis" kaip savarankiškas kūrinys yra silpnokas. Nors autorius vykusiai išnaudoja G. Leroux paliktas siužeto gijas (arba jas susikuria), temas, tačiau neskaičiusiems "Operos vaiduoklio" (arba būti mačius "Operos vaiduoklio" miuziklą, kurį iš esmės F.F. ir pratęsė), ši knyga atrodys mažiausiai keista. Nors man ji patiko.

Pirmiausia, patiko stilius. Visa istorija pasakojama ne pagrindinių veikėjų akimis, o įvairių jos stebėtojų - Niujorko žurnalisto, Kristinos Dae sūnaus mokytojo, linksmybių parko savininko. Romanas išlaiko G. Leroux pasakojimo dvasią - labiau žurnalistnę, o ne literatūrinę. Pagaliau, F.F. sugebėjo sugalvoti pakankamai įtikinamą pagrindą pratęsimui, sukurti intrigą ir išvengti naivaus happyendo. Skaityti įdomu, knyga įtraukia, tik gal... Pet trumpa? Taigi, ne taip blogai, kaip amazon.com susimetę F.F. gerbėjai rašo. Mano kuklia nuomone, F. Forsythas sukūrė geresnį tęsinį, nei, pvz., J. Wyndhamo "Trifidų dienas" pratęsęs S. Clarkas.

Operos vaiduoklio gerbėjams