Ftoras
Autorius: Ovidijus R.
Data: 2013-04-22
“Ftoras” – teisioginis “Chtono” tęsinys, kuriama visas veiksmas vyksta Chtono planetoje: jau nebelekiojama po kosmines erdves, o toliau pasakojama, kas dėjosi Chtone, kai į jį grįžo Atonas ir šaltkrėčiu susirgusi Kokena. Tiesa, jiems dėmesio skiriama nedaug — pagrindinio herojaus smuiku čia groja jųjų sūnus Arlo, kuris sudeda taškus vietoj visų „Chtono“ paliktų daugtaškių: paaiškina šaltkrėčio epidemijų ištakas, bando išpainioti minjonečių biologinius ypatumus ir incestinius ryšius (bet tik dar labiau supainioja), atskleidžia Chtono kaip gyvos būtybės užmačias ir pan. O visa tai vyksta žmonių ir kitų gyvybės formų karo prieš Chtoną metu.Stipriausia romano vieta — kur atskleidžiama ksestų dauginimosi ir mirties aplinkybės. Visa kita, toli gražu, netempia iki buvusio „Chtono“ lygio. Visų pirma „Ftoras“ nuvilia literatūrine stilistika. Pirmoji knyga žavėjo savo poetiškumu, daugtaškiais, kontrastais, išmone, kurių „Ftore“ nebelikę. Dabar tekstas neatpažįstamai pasikeitęs, lyg būtų rašęs visai kitas autorius – toks sausokas, be įkvėpimo, iš reikalo.
Nežiūrint to, siekiant pažinti visą istoriją (pabaigoje kiek primenančią F. Herberto „Kopą“), būtina susipažinti su abiem romanais. Yra ir dar du tęsiniai, parašyti Charles Platto, tačiau, mano manymu, „Ftoras“ (orig. Phthor) deda paskutinį tašką, kurio daugtaškiu versti nebereiktų.
Daug smagiau nei romanas nuteikė šioje „Eridano“ knygoje paslėpti apsakymai.
Produktyvaus tik mums mažai pažįstamo amerikiečio Harlano Ellisono apsakymas „Pasaulių žudikas“(orig. „Worlds to Kill“; 1968) pateikia fantastišką ateities idėją apie žmogų, kurį piniguočiai samdo socialinėms planetų pertvarkoms. Jo smegenys ir rankos geba ištisas planetų sistemas perleisti į užsakovų — būsimų valdovų rankas. Už didelius pinigus. Tačiau legendinio samdinio tikslai yra visiškai kitokie, nei mano užsakovai. Tiesiog tobula medžiaga ištisai kosminės operos serijai.
„Hugo“ 1981-aisiais laimėjęs Gordono R. Dicksono apsakymas „Apsiaustas ir lazda“ (orig. The Cloak and the Staff; 1980) nukelia į Žemės ateitį, kurioje žmoniją plieniniame kumštyje laiko karinga ateivių rasė. Tačiau, kaip parodė visos (anti)utopinės istorijos, kiekvienai priespaudai anksčiau vėliau gimsta pasipriešinimas. Įtraukianti, greit suvalgoma, geniali miniatiūra, kurios norėjosi daug daug daugiau.