Ant sausos šakos

Sustingo varnas.

Rudens pavakarė.

Kiek ne rytiečių skaitytojų ranką prie širdies padėję galėtų pripažinti - taip, šis klasiko Bašio Macuo eilėraštis yra šedevras? O tokiu jis būtent ir laikomas haiku tėvynėje, Japonijoje. Kai perskaičiau visus komentarus ir paaiškinimus, logiškai aš galiu sutikti su japonais: šedevras!

Artėjančios žiemos nuotaika, erdvė, vienatvė ir ramybė, neištariant šių žodžių, naudojantis tiktai peizažo aprašymu… Dauguma haiku būtent tokie - tarsi mažas langas į begalinį pasaulį, kai keliais žodžiais išsakoma tokia gelmė, kad ir baisu, ir saldu darosi.

Taigi, kas yra tas haiku. Kilo šis žanras XVI a. vid. iš rengos - kelių dešimčių dvieilių ar trieilių grandinės pradinio eilėraščio. Tai trumpas lyrinis trieilis, (klasikinė sistema 5-7-5 skiemenys), tradiciškai turintis sezoninius žodžius (pavasarį žymi žydinti slyva, migla; vasarą - jonvabaliai, vijokliai, gegutė, drugelis, lietus; rudenį - žaibas, mėnulio pilnatis, rasa; žiemą - sniegas, šalna ir t.t.). Yra keletas estetinių haiku principų, tarkim, sabi - "amžina kosminė vienatvė" (ne vienišumas), jugen - pagarbus žvilgsnis į neišsakomą daiktų esmę, vabi - grožio paprastumo pajautimas… Tačiau vėlyvieji haiku kūrėjai nebesilaiko beatodairiškai įsikibę šių rėmų. Beje, didelę reikšmę žanro formavimuisi turėjo budizmo filosofija.

Haiku žanras per šimtmečius patyrė ne vieną nuosmukį, o geriausiais laikais turėjo kelias mokyklas; visos jos susijusios su iškiliausiais kūrėjais: Bašio Macuo, Buson Josa, Issa Kobajaši ir Šiki Masaoka. Knygoje pateikti ir jų, ir jų mokinių, taip pat ikiklasikiniai ir šiuolaikiniai haiku. Apie kūrinius bendrai sunku kalbėti, nes kiekvienas yra skirtingas, turintis nuosavą prasminę erdvę. Tačiau geriausius jų pavyzdžius vienija skaidri (visai nebūtinai džiaugsminga) nuotaika, jausmo kondensuotumas, ryšys tarp amžinybės ir akimirkos, begalybės ir detalės, kurios visgi yra neišvengiamai susijusios. Sakoma, jog geri haiku turi būti tarsi neužbaigti, - skaitytojas iš užuominų atkurs pilną prasmę.

Apskritai "Drugelis sniege" skirtas ne vienkartiniam "prarijimui". Perskaičius norisi vėl ir vėl atsiversti šią minimalistinės poezijos knygą.

Du trūkumai: pirma, knyga, nors labai simpatiškai išleista, neišvengė žioplų korektūros klaidų, kurios gadina įspūdį. Antra, kurį laiką po perskaitymo norisi galvoti trieiliais…

Aš išeinu.

Tu lieki.

Du rudenys. (Buson Josa)

Ei, blusos!

Kas jums geriau, -

Vienatvė ar naktis ilga? (Issa Kobajaši)

Kaip skiriasi ausys,

Kur klausos cikadų ir

Žmonių apkalbų! (Vafū Ando)

Žiemos saulė.

Ant žirgo nugaros

Šešėlis mano ledėja. (Bašio Macuoka)

Puiki knyga