Retas atvejis, kai pats knygos pavadinimas iš pradžių skaitantįjį priverčia loštelėti savo taiklumu, pats pretentuodamas į laikui nepavaldžią aksiomą. “Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti”, - vadinasi, gyvenk nuotykiais, meilės istorijomis, iššūkiais, pakilimais ir kritimais. Spyris į užpakalį panirusiems į pelkės gyvenimą. Ir tik vėliau, jau nusikračius pirmojo įspūdžio virpulį, kyla dvejonė: ar tikrai gyvenu, kad kitiems papasakočiau?Kad mano gyvenimas būtų skambus, ryškus? O gal viso labo rėksmingas ir tuščias, bet užtat – stebinantis kitus? Kaip rasti tą ribą?

Aišku, kad ponas GGM ją randa. Tiksliau, vargu ar apskritai jos ieško. LotynųAmerikos literatūros perlo gyslomis, natūralu, pulsuoja kitoks kraujas. Ir gyvenimas jo – tirštas visko: ir pavojų, ir euforijos, ir šlovės, ir abejonės akimirkų. Abejojo juo, pasirodo, daugiausiai artimieji. “n” kartų iš universiteto išmestas – laikinai ar visam – jaunuolis mieliau mokėsi meilės meno. Ir pas perkamas, ir pas kitų vyrų apžieduotas damas. Iš čia – ir sultingos akimirkos apie pavogtos aistros kąsnius, ir gėdingi raustelėjimai prisiminus, kaip meilužės lovoje GGM aptikęs vyras subtiliai jį paniekino.

Bet jei GGM visą laiką būtų skyręs vien “tai” veiklai, Nobelio premiją būtų matęs kaip savo ausis. Aistringiau nei sutiktąsias moteris rašytojas prisimena savo skaitytas knygas ir jas lydėjusias diskusijas su bendraamžiais ir bendraminčiais. Skaityti, skaityti, skaityti be atvangos. Tokį malonų nuosprendį nuo mažens sau paskyrė GGM. O įgimtos savybės ir žurnalisto darbas jam leido iš arti stebėti įtemptas šalies politinio gyvenimo akimirkas, jausti, kuo alsuoja paprasti žmonės. Dar reikėtų pridėti į giminės kraują įaugusį mokėjimą pagražinti istorijas. Pavyzdžiui, rašytojo tėvų meilės istorija jų pačių lūpose apaugdavo vis naujomis detalėmis, kol galiausiai tapo neaišku, kas tiesa, o kas – tik gražūs pramanai.

Visa tai drauge turbūt ir nulėmė, jog jį taip gera skaityti. Net kelis kartus primenama artima draugystė su tokiu ponu Fideliu nesuerzina taip, kaip galėtų ar turėtų. Tekstas - sodrus, žodis - sklandus, akimirkos – gyvos. Lyg ir atsispirta pagundai save išaukštini ar pernelyg nuvertinti iš kolumbietiško (jei toks egzistuoja) kuklumo.

O kaip dėl to “gyventi, kad galėtum apie save papasakoti kitiems?” Yra žmonių, kuriuos nuotykiai, iššūkiai pasirenka patys. Ir nieko čia nepadarysi. GGM –žmogus, nebijojęs gyvenimo – tuo viskas ir tebūnie pasakyta. Lieka malonus įspūdis, kad kitiems Marquezas pasakoja apie save norėdamas pasidalinti, o ne pasilypėti aukščiau.

Visada smalsu, kur apie save rašantis žmogus deda tašką. Kur jis nusprendžia, kad jau užteks? Šioje knygoje taškas dedamas toje vietoje, nuo kurios prisiminimais susidomėtų meilės romanų pasaulio damos. „....radau jos atsakymą“ – paskutinieji knygos žodžiai. Ačiū ir už tai, kas liko nepasakyta.

Jei šiame ar aname pasaulyje sutikčiau poną GGM, jam papasakočiau, kad knyga „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“ mažoje Europos šalyje išleista su užklijuotu popierėliu ant trečiojo puslapio. Ant popierėlio išspausdintas knygos pavadinimas. O po juo - tokios ryškios pastangos paslėpti kitą pavadinimą, atspausdintą ant paties knygos lapo. Kažin, susidomėtų?..

Kolumbietiška sriuba. Tirštoka