Kaip žinojo šio vicekaralių miesto, dabar jau praradusio buvusiąją šlovę, gyventojai, meilės ir maro, nuolatos čia siaučiančio, simptomai sutampa, tad visi tegalėjo spėlioti, viena ar kita ištiko Florentino Arisą, Transito Arisa nesantuokinį sūnų, panašų labiau į šešėlį, nei į žmogų… Tą žinojo tik Fermina Dasa, kuriai buvo skirtos visos Florentino mintys, keturi laiškai per dieną, telegramos, valsai, grojami nuo kapinių kalvos, kad nakties vėjas nuneštų iki mylimosios lango. Bet (ar supaisysi tas moteris?) jau atidavusi jam širdį ir ranką mergina staiga, tik dėl momentinio įspūdžio, persigalvoja - ir Florentino Arisa su visomis gėlėmis, laiškais, nuskendusių laivų lobiais, atstumiamas.

Netrukus atsiranda kitas, kuriam Fermina Dasa atiduoda save (o ilgainiui - ir širdį): miesto pažiba, šviesulys ir didžiai gerbiamas asmuo - daktaras Chuvenalis Urbino. Apleistas, atstumtas Florentino Arisa pasižada sulaukti daktaro mirties ir vėl susigrąžinti Ferminą Dasą. Laukti jam prireiks ilgai, bet, kas žino, gal ir sulauks? Tik kaip tas susitikimas atrodys?

Pakvipo Lotynų Amerikos muilo opera? O ką, muilo kvapo nemėgstate? Bet juk Marquezas net baisiausiam košmare nesugebėtų parašyti muilo operos, todėl jis rašo knygą apie Meilę ir Gyvenimą. Knygą, į nieką nepanašią, su niekuo nesulyginamą ir kuri gali gimti tik iš po Marquezo plunksnos. Herojai - groteskiški ir tuo pačiu realistiški, įvykiai - neįtikėtini, bet ne fantastiniai, atrodytų, kad autorius tyčiojasi iš visko iš karto ir kiekvieno po truputį, bet toji patyčia tuo pačiu ir tokia meili, tokia natūrali, žmogiška, atlaidi, be jokio cinizmo, kad norisi tai šypsotis, tai ašarą braukti. Prieš akis "prasiskaito" visas trijų žmonių gyvenimas: nuo karštos jaunystės iki ramios senatvės, jų meilės žygiai (o čia, kaip ir privaloma, Marquezo herojai yra nepakartojami), kvailystės, darbai, siekimai, kasdienybė, keistenybės. Atrodo, užaugi ir pasensti kartu su veikėjais, nes viskas taip įtikinama ir taip, kartais net nemaloniai, baugiai, akivaizdu. Autoriaus įžvalgumas ir žmogaus sielos bei kūno vingrybių pažinimas - stulbinantis, kartais tiesiog nesuvoki - iš kur galėjo ateiti viena ar kita mintis, nejaugi taip būna, bet kodėl gi ne?

Jeigu šią knygą lyginti su kitomis autoriaus knygomis, ji turbūt būtų artimiausia "Apie meilę ir kitus demonus", tačiau nėra net ir tų pastarajai būdingų magiškojo realizmo trupinių. Čia - viskas gyvenimiška, viskas realu: ir moterys, aukščiausiame palaimos taške čiulpiančios vaikiškus čiulptukus, vagys, tuo metu tuštinantys butą, absurdiškos mirtys, gaudant pabėgusią papūgą, merginimas 72 metų moters… Beje, šis romanas vadinamas "pačiu optimistiškiausiu Marquezo romanu".

Tai, be abejonės, šedevras, prilygstantis, o gal net lenkiantis (čia priklauso nuo asmeninių skonių) "Šimtą metų vienatvės". Lietuviškai ji neišleista, bet rusiškas vertimas - puikus. Nuostabi, nepakartojama knyga. Perskaityti beveik būtina.

ŠEDEVRAS