Skaityti apie Romos imperatorius, ką parašė jų amžininkas arba beveik amžininkas, yra įdomu dėl kelių priežasčių. Viena tai, kad, žinoma, minėti imperatoriai buvo ryškios asmenybės ir jų gyvenimai įdomūs patys savaime. Kita - kad knygos kalba pakankamai šiuolaikiška, skirtingai nuo, pvz., viduramžių istorikų, ir todėl nevargina. Trečia - būdamas romėnas, Svetonijus išvengia to tendencingumo, kuriuo pasižymi krikščionys, rašę apie 'tuos laikus' - vis dėlto Roma buvo krikščionybės 'skaudanti vieta', todėl nieko keisto, kad dažnokai ji vaizduojama kaip visų blogybių beigi ydų lizdas, ir toks Romos stereotipas atėjo iki šių dienų.

Iš Svetonijaus knygos matome, kad krikščionys amžių sandūros Romoje toli gražu nebuvo tokie reikšmingi, kaip jiems patiems norėtųsi, o pagarsėję žiauriu elgesiu su jais imperatoriai (Tiberijus, Neronas, Domicianas) nebuvo kažkuo išsiskiriantys monstrai (tiesą sakant, monstrai jie buvo, bet ne vien dėl negražaus elgesio su krikščionimis).

Svetonijaus biografijos turi griežtą struktūrą - pradžioje eina imperatoriaus kilmė, jaunystės metai, 'ikiimperatorinė' veikla, ką jis gero arba blogo padarė valstybei, asmenybės bruožai, mirtis ir jos aplinkybės. Tokiu būdu skaitytojas gauna pakankamai įvairios informacijos ne tik apie pačius imperatorius, bet ir apie to meto Romos papročius bei santvarka. Man, kaip diletantui, buvo tikrai idomu atrasti, kokia sudėtinga ir šiuolaikiška buvo romėnų teisė, arba kad garsioji Italijos biurokratija, pasirodo, turi tokias gilias šaknis. Patys imperatoriai taip pat atsiskleidžia kiek kitokioje šviesoje, nei įprasta apie juos dabar manyti. Tarkim, iš Julijaus Cezario gyvenimo matyti, kad jo sąjunga su Kleopatra buvo grynai politinė, be jokios aistringos meilės - ne toks atrodo Julijus Cezaris, kad visą gyvenimą buvęs negailestingas karjeristas, staiga imtų ir viską mestų dėl kažkokios moteriškės. Kaligula, kuriam į savo trumpo gyvenimo pabaigą gerokai susijaukė protas, pasirodo, pradėjo valdymą visai neblogai; o pvz. Vespasianas turėjo gerą humoro jausmą ir nevengė pasišaipyti pats iš savęs (žymi frazė 'pinigai nekvepia' priklauso būtent jam - taip jis atsakė savo sūnui į priekaištą, kad buvo apmokestintos viešosios tupyklos). Visi imperatoriai nori nenori, bet valstybės valdymui skyrė daug laiko, daugiau negu ištvirkavimams, o ir jų valdžia buvo gerokai ribotesnė negu vėlesnių amžių patvaldžių.

Beje, apie ištvirkavimus. Nors - čia turbūt vėlgi rašytojų ir istorikų krikščionių nuopelnas - dabar visuotinai manoma, kad visos Romos papročiai buvo daugiau negu laisvi, iš tikrųjų imperatorių 'mažieji džiaugsmai' nebuvo laikomi normaliu dalyku. Romėnų šeimos ir moralės kodeksas, nors ir kitoks, nei krikščionių, buvo pakankamai griežtas, paties Svetonijaus nuomonė apie imperatorių pasisiautėjimus yra neigiama, ir, manau, atspindi tikrąjį to meto požiūrį. Tai įrodo ir tokia detalė: labiausiai amoraliu elgesiu pagarsėję imperatoriai - Kaligula, Tiberijus, Neronas - prie savo vardo neturi užsipelnę titulo 'dieviškasis'.

Dvylika brolių, cezariais lakstančių