“Perpetuum Mobile” detaliai perteikia knygos herojės įspūdžių pilną vaikystę, nerūpestingai žaidžiant Dauguviečių sodyboje, valgant tėvo Nemunėlyje sugautą žuvį, Kaune stebint stebint savo įspūdingos elegantiškos mamos – aktorės vaidybą bei “dalyvaujant” teatro, meno, muzikos pažibų susirinkimuose.

Ypač stipri tėvo – režisieriaus Boriso Dauguviečio linija. Apie jį pasakotoja kalba su ypatinga šiluma ir besąlygiška meile. Nors ir jaučiamas dvasinis prioritetas tėvo asmenybei, Dauguvietytė neslepia susižavėjimo, pagarbos bei padėkos savo oriai, gražiai ir talentingai mamai – aktorei Nelei Vosyliūtei – Dauguvietienei.

Skaitytojas regi ištisą teatro, kino ir televizijos asmenybių kaleidoskopą: Lietuvos operos žvaigždę Kiprą Petrauską, dramatiškąją Kauno dramos teatro aktorę Oną Rymaitę, pokario teatro talentingąsias Galiną Jackevičiūtę bei Moniką Mironaitę, dainininkę Jeleną Čiudakovą, režisierių Petrą Abukevičių ir daug daug kitų.

Pasakojimo stilius gyvas ir be galo žaismingas. Inga Liutkevičienė tiksliai atkūrė detalę, išryškino nuotaikingą smulkmeną, neužtušavo vieno kito "negražaus” žodelyčio bei atsisakė chronologiško griežtumo brėžiant asmenybių gyvenimo linijas. Tačiau įvykių fragmentiškumas netrukdo. Rasime ir daug intymumo ir atvirumo, daug vertingos informacijos mažai težinojusiam apie Lietuvos teatro asmenybes.

Knygai būdingi gyvi, dinamiški epizodai bei jų vaizdinga tekstinė išraiška. Be galo linksma buvo skaityti kaip maža Dauguvietytė rodė mėnuliui pliką užpakalį, vėliau, pasipuošusi lyg “fyfa”, “ženijosi su tuo savo juodu šūdu” Vokietijoje, kaip ginčijosi su mama apie savo “pusę vyro”, kaip filmavo kiaulides ir užrašinėjo paršų kriuksėjimą kronikai, kaip povandeniniame laive, būdama vienintelė “baba na bortu”, pusę stiklinės gryno spirito užkando vitaminais. Nors ir neteko matyti Petraičių šeimos, aiškiai matau Irutę Lukoševičienę stypsinčią su apatiniu po kambarį, bei Praną Stankevičių šokinėjantį “su trusikais į aukštį ir į tolį Kalnų parke”. O kiek “baliavota”!..

Knyga puikiai atskleidžia “kiek kartų [Dauguvietytė] žydėjo, gelto ir buvo apsnigta” kaip tos saulės ir sniego mačiusios liepos po jos langais, daugiau nei prieš penkias dešimtis metų tėvo sodintos ir puoselėtos.

Atvertus “Perpetuum Mobile”, sunku palikti kitam vakarui. Tegu jau tie indai lieka neplauti, na, vieną kartą.

Sunku palikti kitam vakarui