Autorius: Justinas Žilinskas
Data: 2004-05-24
Vasario 14-oji... Šiai dienai turbūt privalu įdėti ką nors romantiško…
Nauji Paryžiaus Operos teatro administratoriai darbo vietoje gauna labai keistą palikimą - nurodymą kiekvieną mėnesį kažkokiam Operos vaiduokliui mokėti tokią ir tokią sumą pinigų bei visada palikti laisvą 5-ąją ložę stebėti spektakliams, kitaip vaiduoklis gali užsirūstinti… Bet kas kreips dėmesio į buvusių senųjų išprotėjusių vadybininkų fantazijas. Staiga netikėtai ima kristi sietynai, kažkur dingsta gražioji dainininkė Kristina Daė, dingsta ir jos ieškojęs vikontas Raulis de Šanji kartu su keistuoju Persu, o kur jie įkliuvo - nepavydėtina niekam… Susirūpinama per vėlai, telieka tik pradėti paslaptingojo operos vaiduoklio istorijos narpliojimą. Ir viskas, pasirodo, ne dėl pinigų, nesumokėtų vaiduokliui, o dėl moters ir talentingo, beviltiškai įsimylėjusio, bet atstumto ir žiauraus genijaus Eriko, po Paryžiaus Operos teatru įsirengusio neįtikėtinus namus…
Operos vaiduoklio istorija nuo pat pasirodymo 1911 m. yra vienas iš populiariausių siužetų, vėl ir vėl traukiamas į dienos šviesą. Pagal ją pastatyta virš dešimt kino filmų (pirmasis - dar begarsis 1925 m.), vienas iš garsiausių ir gražiausių A. L. Webberio miuziklų (tiesa, miuziklo siužetas labai, labai smarkiai apkarpytas, lyginant su romanu), kuris, jeigu gandai nemeluoja, irgi rengiamas ekranizacijai, yra bandyta rašyti ir apie tolesnius Eriko nuotykius (pvz., F. Forsytho tęsinys "Manheteno vaiduoklis") arba interpretuoti ir adaptuoti siužetą šiems laikams. Bet klasika lieka klasika - literatūrologai šį kūrinį laiko "etapiniu", kaip ir E. Po apsakymus, pradedančius moderniąją detektyvinę, fantastinę ir mistinę literatūrą. Romano autorius - ne mažiau spalvinga asmenybė nei jo herojai: pagarsėjęs pleibojus, keliautojas, žurnalistas, karo korespondentas, produktyvus detektyvų rašytojas, tačiau vis dėlto Jos Didenybė Istorija iš tiesų įsiminė tik "Operos vaiduoklį".
Paėmęs šį kūrinį skaityti dėl "bendro išsilavinimo", netrukus jau skaičiau iš įdomumo: intriguojantis siužetas, vaizdingas pasakojimas, romantika ir šiurpas - viskas suplakta į įtikinamą svaigų kokteilį. Ir dar - man labai patiko senovinis, "trenkiantis" naftalinu, bet kilnus požiūris į meilę, apie kurį jau kažkada rašiau: "Pasakyk, prieš kiek metų paskutinį kartą žmogus rašė ką nors panašaus į tai: "Ir ji pabučiavo mane į kaktą, ar tu žinai, kaip yra nuostabu būti pabučiuotam į kaktą? Ar dabar bent dešimtoji dalelė apsiseksavusios žmonijos supranta, kaip nuostabu yra būti pabučiuotam į kaktą? <…> Nes moderniam žmogui tokie dalykai kvepia naftalinu, nes jis greičiau rašys apie bučiavimą į šikną - ir jausis labai šiuolaikiškas, labai įdomus. Ir bus įdomus - įdomus didžiajai daugumai" (ištrauka iš apysakos "SInkubas"). Suprantu, kad be konteksto, be romano nuotaikos, visi tie "bučiavimai į kaktą" skamba naiviai, bet tie, kas ryšis "Operos vaiduoklį" perskaityti, tikiuosi, sugebės mane suprasti. Tikrai nesistebiu, kad šia knyga žavimasi iki šiol. Manyčiau, ji to verta.
A. L. Webberio miuziklo romano motyvais "The Phantom of the Opera" nuotraukos >>>
Užliekim dangų gerumu ir meile!
Beje, autorius - ne kas kitas, o pats Frederick Forsyth!
knyga turi vos tris balsus
ir patenka i top50
http://www.imdb.com/title/tt0293508/
Ar, gal, tiksliau reiketu sakyti, "isejo dar vienas filmas" :), nes ju pastatyta jau nemazai.
Deja, daug komentuoti negaliu: knygos nesu skaites, kitu miuziklo pastatymu nesu mates. :( Sis filmas labai patiko, 8.5/10 balu, bet originalus turbut tik kostiumai, dekoracijos ir kinematografija. Muzika ir dainos - Veberio. Vaidyba vidutiniska, bet ar daug gali reikalauti is miuziklo vaidybos, kai aktoriai daugiau nei puse laiko praleidzia dainuodami? Kostiumai ir dekoracijos sukurpti be priekaistu. Kinematografija idomi, sietyno pakelimo epizodas - nuostabiausias filme.
Kita vertus, filmo galas reabilitavo fantomo vaidmens atlikeją mano akyse, ir netgi pramušė mano ironiją. Kalbu apie paskutiniąsias scenas, maždaug nuo tos vietos, kur fantomas, pritvojęs pagrindinį atlikėja "Don Žuano" spektaklyje pats imasi vadžias į savo rankas.
Tad tokie mano įspūdžiai. Butų smagu išgirsti ir jūsų atsiliepimus.
O dabar dėl knygos. Kas žinot, ar tai ir yra originalusis Gastono Lero romanas? Jei taip, tai turėtų būti verstas iš prancūzų kalbos. Ar kokybiškai išverstas, ar išverstas visas iki galo (neišmesta dalis epizodų)?
O del klaidu lapelio gale- labai saunu kad leidykla tas klaideles pati pastebejo
gal kas suprato, nes aš tai ne.
niekaip negaliu rasti sitos knygos, o taip noreciau jos
Yra Šiaulių Višinskio bibliotekoje. Tobulas kūrinys. Truputį skiriasi Webberio ..bet tobula.. negaliu iš rankų paleist