"Sakyčiau, nieko nuostabaus, kad eilinis londonietis nepažįsta ūdros. Bet stebino tai, kad tiek daug spėliojimų, ir kad nei vienas nepataikė atspėti tiksliai <…> Londono gatvėse iš visų pusių pylėsi klausimai apie visus kiauninius, išskyrus ūdrą, o kiti klausimai - mažiau apgalvoti, drąsesni - apėmė kone visus gyvūnus, pradedant ruonio jaunikliu ir baigiant vovere. Ruonio hipotezė buvo bene dažniausia, nors toli gražu ne keisčiausia. Kai prie "Herodso" parduotuvės išgirdau "Ar čia jūrų vėplys, misteri?", ėmiau kikenti, o kai prie Krafto šunų parodos manęs paklausė, ar čia ne begemotas, maniau, plyšiu iš juoko. Jis buvo bebras, meškiukas, tritonas, leopardas (turbūt nusimetęs dėmes) ir netgi "brontozauras", matyt, kilęs iš miglotų mokyklos suolo ir painaus sulotyninto gyvūnijos pasaulio prisiminimų." 132-133 p.

Na štai, G.Maksvelio lūpomis demaskavau tuos nelaimingus anglus, kurie nežino, kaip atrodo paprasčiausia ūdra! Nors vargu, ar ūdrą galima vadinti paprasčiausia. Tai fantastiškas padaras, protingas, turintis humoro jausmą, simpatiškas, draugiškas, ir apskritai, mano vaikystės kultinis gyvūnas. Dabar bus aiškiau, kaip aš žiūriu į šią knygą, kurioje giedamos giesmės ūdroms. Jos autorius pirmą kartą iš arčiau susipažino su ūdra atsitiktinai, Pietų Irako pelkėse ir nuo to karto ėmė jomis kliedėti. Iš pradžių jis įsigijo Midžą. Kiekviena ūdra turi charakterį, ją reikia prisijaukinti, tačiau aklo šuniško atsidavimo niekad iš jos nesulauksit: žmogus jai yra lygus, draugas, o ne valdovas. Midžas taip tvirtai "įsipaišė" į Alksnių įlankos, kur gyveno rašytojas, peizažą, kad jam žuvus, apie nieką kitą, išskyrus tos pačios rūšies gyvūną, G.Maksvelis ir galvot negalėjo (Midžas nebijojo žmonių ir dažnai keliaudavo po apylinkes; tai jį pražudė - vienas tipas pagalvojo, kad į kaimą atbėgo laukinė ūdra ir jį nušovė…). Savo bute Londone bandė laikyti keletą kitokių gyvūnų, tačiau nieko iš to neišėjo. Ir štai visai netyčia jis susitiko su šeima, kuri kaip tik ieškojo gerų rankų, į kurias galėtų atiduoti savo nuo mažens išaugintą ūdriukę Edalę, nes patys turėjo išvykti. Suprantama, Edalė liko pas Maksvelį. Štai šios dvi ūdros, Midžas ir Edalė, ir yra pagrindiniai knygos herojai.

Jų įpročiai, jų žaislai, žaidimai, pomėgiai, jų mėgstamos žuvys ir žvejybos būdai, jų nekenčiami transportavimo būdai, jų iškrėstos kiaulystės, patirti pavojai, santykis su žmogumi, su miestu ir su gamta, - perskaičius atrodo, kad šios ūdros - tavo seni geri pažįstami, beveik žmonės. Žinoma, kiekvienas savo mylimam gyvūnui suteikia žmogiškų bruožų, tačiau pažiūrėjus į miegančią ūdrą (net ir nespalvotoj nuotraukoj), pamatai, kad dirbtinai antropomorfizuoti jos nė nereikia. Nieko keisto, kad pamatęs šalia šeimininko snaudžiantį Midžą (padėjusį galvą ant pagalvės, iškišusį iš po antklodės priekines letenėles) traukinio palydovas, ryte atnešęs arbatą, paklausė: "Jūs prašėte vieno puodelio arbatos, ar dviejų, sere?".

Ūdra ne nulipa nuo sofos - ūdra nusilieja, - jos oda keliais numeriais per didelė, lyginant su kūnu. Ūdros baisiai mėgsta žaisti smulkiais daikčiukais, ir pasiėmusios įdomų akmenėlį ar ryškią gėlę gali temptis ją mylių mylias, šlubuodamos. Ūdros žandikauliai gali sutrupinti tvirčiausius kaulus. Tuo tarpu didžiulė banga, užgriuvusi beužkandžiaujančią jūros seklumoje ūdrą, jai nieko nepadarys, net nepajudins iš vietos. Ūdros moka žaisti futbolą! Žodžiu, ką ir bekalbėti, kitų tokių žvėrelių tiesiog nėra. Tuo labiau, smagu, kad aprašo juos žmogus, ne tik mylintis gyvūnus, bet mokantis įdomiai, patraukliai rašyti.

Apie ūdras - su meile