Puslapių skaičius: 304

Geiša – išlavinta moteris menininkė. Tai unikali japonų kultūros dalis, gaubiama paslapties ir dažnai mistifikuojama. Mineko Iwasaki laikoma geriausia savo kartos (apie 1970) geiša. Kas yra geriausia? Daugiausiai uždirbanti iš savo menininkės talento. Kas ir kaip tą išmatavo? Knygoje aprašyta tokia griežta ir tiksli geišų darbo apskaitos sistema, kad belieka tik patikėti, o nuotraukos su princu Čarlzu, pasakojimai apie susitikimus su Anglijos karaliene ir kitais garsiais žmonėmis tą paliudija.

Labiau pasidomėję rasime ne vieną apie geišų meną ir gyvenimą parašytą knygą, o bene populiariausias šios srities šaltinis yra Arthuro Goldeno romanas „Geišos išpažintis“ bei jo holivudinė ekranizacija. A. Goldeno romane daugiau atskleidžiamas vakarietiškas geišos supratimas su ženklia ir neabejotina seksualine potekste. Nieko keisto – juk A. Goldenas visų pirma yra bestselerių rašytojas, toks jo darbas. Keista yra tai, kaip žmonės už gryną pinigą priima išgalvotas istorijas ir tariasi susipažinę su tikruoju „gėlių ir gluosnių pasauliu“ – taip vadinamos geišų bendruomenės, kuriose jos gyvena ir dirba. A. Goldenas savo romaną rašė remdamasis kelių geišų anonimiškai papasakotomis tikromis jų gyvenimo istorijomis (autentiškumas buvo nuolat akcentuojamas siekiant pritraukti skaitytojų auditoriją) ir pridėdamas bestseleriui reikalingų pramanų (to neakcentavo niekas, ir tik vėliau tos pačios geišos-anonimės, kurių tapatybes A. Goldenas „netyčia“ atskleidė, pradėjo vieną po kito vardinti tikrovės neatitinkančius epizodus). „Geišos išpažinties“ pagrindinė herojės prototipu buvo Mineko Iwasaki, tik jos gyvenimas talentingo rašytojo buvo gerokai mistifikuotas ir apipintas seksualinėmis istorijomis (knygos skleidžiama žinia iš dalies ir buvo tokia – kad japonų geiša yra aukšto lygio menininkė-prostitutė, nors iš tikrųjų seniai žinoma, kad mes, vakariečiai, naudojame vieną žodį – geiša – visoms senosios japonų kultūros pramogų ir estetinio malonumo aptarnavimo sferos moterims apibūdinti, nesigilindami į sudėtingas hierarchines sistemas ir skirtingus luomus; jų yra visur ir visokių).

Mineko Iwasaki buvo padavusi A. Goldeną į teismą už tai, kad savo romane atskleidė jos tapatybę. Teismo sprendimo berods neprireikė – šalys susitarė gražiuoju. O Mineko Iwasaki gavo puikią progą atskleisti „teisybę“ – parašyti autobiografiją.

Kritikai sako, kad Mineko Iwasaki buvo aukščiausio hierarchinio lygio geiša, tokia tapti auklėjama ir mokoma nuo trejų metų amžiaus, tad ir jos „gyvenimiška“ patirtis yra gana siaura bei specifinė, taip gyveno ir tokias sąlygas mokytis turėjo tik maža dalis geišų. Tai, kad jai nereikėjo teikti seksualinių paslaugų klientams ar globėjui – dar ne įrodymas, kad ir kitos geišos to nedarydavo (na ir kodėl gi mums tai taip svarbu?).

„Geišos gyvenimą“ galima vertinti dviem aspektais: kaip žmogaus gyvenimo dramą ir kaip profesinį senosios japonų kultūros atstovės liudijimą. Drama yra sukrečianti –M. Iwasaki per daug neanalizuoja savo vidinių būsenų, visoms situacijoms rasdama paaiškinimų ir siekiamų profesinio gyvenimo tikslų. Bet kartais toks gyvenimo būdas ir alinantis darbas yra labai sunkiai suvokiamas – šiais laikais (1980 metai!) tam tikri griežti geišos gyvenimo profesijos reikalavimai, varžančios ir ne visada teisingos archajiškos nuostatos verčia stebėtis – pati M. Iwasaki teigia suvokusi tai ir siekusi pokyčių, deja, sistema buvusi stipresnė. M. Iwasaki autobiografijoje atsiskleidžia kaip nepaprastai stipri ir valinga asmenybė, pilna stiprių feministinių nuostatų talentinga moteris, puiki japonų meno, etiketo ir diplomatijos žinovė. Senojo japonų šokio grožis yra jungiančioji knygos grandis („Šokis buvo mano aistra, jam atsidaviau visa širdimi. Nusprendžiau tapti geriausia ir tapau. Šokis palaikė mane tomis akimirkomis, kai kiti profesijos reikalavimai būdavo sunkiai pakeliami.“) Neįprastas geišų gyvenimas parodomas nuosekliu, informatyviu pasakojimu, aprašomos kasdienės situacijos yra tarsi trumpos istorijos, taikliai atskleidžiančios vieną ar kitą profesinį dalyką, geišos savybę, japonų paprotį.

Pradžioje lyg ir nuviliantis skurdus knygos kalbos stilius vėliau patvirtina tai, ką seniai žinome – kad grožis slypi paprastume. Iš pirmo žvilgsnio neišraiškingi, faktiniai, sausi sakiniai už savęs slepia tokią jėgą ir užtaisą, kad greitai greitai greitai be pasimėgavimo pačiu tekstu perskaitęs knygą po kurio laiko atsisėdi ir sakai: „oho“. Ir tas jausmas neapleidžia – tradicinės japonų estetikos ir diplomatijos patirtys skverbiasi gilyn ir plečiasi formuodamos kitokį japonų meno pasaulio pajautimą. – trapų, stiprų, tyrą, pakylėjantį. Knygą malonu skaityti ir dėl estetinio vaizdo, kuris tarsi palaiko ir antrina aprašomai istorijai – hieroglifais ir gėlių ornamentais apipavidalintas kiekvienas knygos puslapis ir naujas skyrius, gausu autorės ir aprašomų žmonių nuotraukų (o, jei jos būtų spalvotos!).

„Geišos gyvenimas“ – puiki knyga apie kitokį pasaulį.