Apie knygą: Daniel Keyes – Gėlės Aldžernonui
Leidykla: Trigrama (2009)
ISBN: 9789955477136
Puslapių skaičius: 360

Dar 1992-aisiais “Eridanas” išleido fantastinių apsakymų rinkinį “Pragaištingas krėslas”. Jame buvo ir Daniel Keyes “Gėlės Aldžernonui” trumpasis variantas – apsakymas, kuris 1960 m. laimėjo Hugo (jį galima nesunkiai rasti internete). Šiemet leidykla "Trigrama“ išleido ir to paties pavadinimo romaną, kuris 1966 m. nurovė Nebulą. Unikalus atvejis, kad išplėtoto siužeto kūrinys gautų minėtą literatūrinį apdovanojimą. Matyt, tikrai vertas.

Iš karto reiktų nuraminti fantastikos besibaidančius skaitytojus: jos čia tik krislelis. Jei nepriklausai psichoanalizės profesorių kastai, tai tikrai nesuprasi, kur prasideda ir baigiasi autoriaus išmonė, o romaną gali drąsiai statyti į lentyną šalia „Skrydžio virš gegutės lizdo“.

Kai prieš keliolika metų baiginėjau apsakymą „Gėlės Aldžernonui“ mano skruostais ritosi ašaros ir, jei būčiau žinojęs, kur randasi Aldžernono kapas, būčiau padėjęs ant jo gėlių. Padėčiau ir šiandien.

Privalau prisiminti, kad esu vienintelis žmogus, kuriam taip nutiko. Kol galėsiu, turiu toliau užrašinėti savo mintis ir jausmus. Šių pokyčių dienynas yra Čarlio Gordono indėlis žmonijai. (320 p.)

Romano siužetas sukasi apie Čarlį Gordoną, vaikiną, kurio IQ tik 68. Čarliui atsiranda galimybė tapti bandomuoju triušiu – jis bus pirmasis, kam mokslininkai atliks operaciją, kuri padidins proto galią. Procedūra su pelėmis davė teigiamų rezultatų, naujasis metodas padeda ir Čarliui – protiškai atsilikęs individas greit ima lenkti savo mokytojus ir gydytojus, tačiau naujos galimybės, nauji jausmai, naujas pasaulio pažinimas ir seni atgiję prisiminimai apverčia Čarlio gyvenimą aukštyn kojomis.

Vietomis juokinga, vietomis graudi, tačiau visada nuoširdi ir jaudinanti istorija pasakojama dienoraščio forma. Savo išgyvenimais (pradžioje su krūva rašybos ir skyrybos klaidų) dalijasi pats knygos herojus. Skaitytojas pagal teksto sudėtingumą, taisyklingumą, žodyno turtingumą turi galimybę sekti Čarlio emocinio, protinio, fizinio, dvasinio tobulėjimo kelią,- kaip iš beraščio vaikino tampama intelektualu su 185 IQ. Pasirodo, būti per daug protingu negerai, kitiems tai nepatinka - žmonės nemėgsta protingesnių už save.

D.Keyes‘o tikrai negalima kaltinti populiarumo vaikymusi. Apsakymo pagrindu išplėtotas romanas neturi jokių „pritempimų“, įtrauktos naujos siužeto linijos, nauji veikėjai, išplėtotas herojaus psichologinis paveikslas tik labiau sustiprina įspūdį ir neleidžia abejoti, kad viskas paremta tikra, o ne išgalvota istorija. Tai ne tuščias skaitalas, o talentingas pasakojimas, priversiantis jei ne pravirkti, tai bent susimąstyti apie tai, kaip mes elgiamės su tais, kurių intelekto koeficientas žemesnis, kuriems reikia specialių poreikių. Ar mes, proto bokštai, įgalūs suvokti jų pasaulį?

- Kiek jūsų pažįstamų pasirengę paimti suaugusį žmogų ant rankų ir maitinti jį iš tokio buteliuko? Ir rizikuoti, kad pacientas nuo galvos iki kojų apdirbs jį šlapimu ar ekskrementais? Atrodote nustebęs. Jūs juk negalite to suprasti iš savo tyrimų smėlio pilies aukštumų, ar ne? Ar žinote, ką reiškia negauti jokių žmogiškų potyrių - o mūsų pacientai jų tikrai negauna?

<…> Niekas nekalbėjo apie reabilitaciją, apie išgydymą, apie tai, kad vieną gražią dieną šie pacientai vėl bus grąžinti į laisvę. Niekas neužsiminė apie viltį. Neapleido jausmas, kad jie yra gyvi mirusieji - ar dar blogiau - kad jie niekada nebuvo visiškai gyvi, o jeigu ir buvo, to nežinojo. Nuo pat pradžių sunykę žmogeliai, pasmerkti spoksoti į kiekvienos dienos laiką ir erdvę. (267 p.)

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt.