Pašnekesių knyga, kurioje yra aštuoniolika dviejų sielų pokalbių, turbūt nėra stebuklas, nes panašių knygų jau randasi ir Lietuvoje. Šis savotiškas žurnalistinės literatūros žanras gana populiarus. Kam skaityti žurnalus, kuriuose geriausiu atveju rasi vieną – du įdomius interviu, jei čia iš karto – aštuoniolika pačių geriausių?

Kaip sako Ger Groot, filosofai - puikūs pašnekovai (ar kas nors galėtų ginčytis?). Jiems neduok valgyti, duok pakalbėti ir jie, kaip Hans-George Gadamer siūlys: „ prieštarauk“, prisiminę pačius geriausius Sokrato dialogus, mielai sumals į miltus „neišmanėlius“, kurie naiviai tikisi įklampinti filosofus į jų pačių susikurtas pelkes.

Šešios temos, kurias nagrinėja atskiri filosofai – domesys, kultūra, heroika, Dievas, literatūra ir politika. Jos tikrai nėra atsitiktinis kalbinančiojo pasirinkimas, veikiau labai dėsningas ir vykęs. Šiomis temomis filosofai tikrai turi ką pasakyti.

Vieni kalba labai „filosofiškai“, klampindami skaitytoją į sunkiai suvokiamas erdves, kuriose karaliauja aukštos materijos, su visa savo terminija. Vieni filosofai, gali justi, žvaliai mąstantys, pozityvūs, kiti gi, kaip Leszek Kolakowski, nežino nei kam rašo knygas, nei kam, veikiausiai, iš viso gyvena. Ir visoje knygoje nėra nė vieno, kuris būtų toks „neprestižinis“, toks paprastas žmogus ir toks herojiškas, kaip apie heroiką kalbėjęs mėgstamiausias nūdienos mano filosofas – Fernando Savater.

Jo knyga „Gyvenimo klausimai“ skaitytojų rado ir Lietuvoje. Šis Madrido universiteto profesorius galėtų būti antipodas visiems niurzgoms, visiems nihilistams ir amžinai dėl kažko nerimaujantiems egzistencialistams. Jis – gyvas, tikras. Iš jo žodžių gali spręsti, kad tai ne naujo dirbtinio intelekto kompiuterio pateikti atsakymai. Jis godžiai džiaugiasi gyvenimu ir pasisako už tai, kad žmogui būtų suteikta proga rinktis tarp gera ir bloga.

F. Savater ne kartą papiktino davatkišką visuomenę tiek pasisakymais, tiek elgesiu: pasisakydamas už narkotikų legalizavimą, jis pripažįsta, kad tai blogis, bet palieka žmogui teisę rinktis, kur pasukti.

Būtent ši persona paliko didžiausią įspūdį, bet, tuo pačiu, nebuvo nė vieno filosofo, kuris to įspūdžio nepaliktų.

Dar vienas „įstrigęs“ filosofas – Cornelis Verhoevenu – toks pats prie akademinio komentatorių elito, kaip ir F. Savater, nepritampantis ekscentrikas, žavintis savo taikliais pastebėjimais ir išmintimi.

Visi filosofai – intelektualūs, saviti, įtikinantys. Šioje knygoje pateikiama nemažai jų autobiografinės medžiagos, išvardijami svarbiausi kūriniai, žodžiu, viskas atlikta labai kruopščiai.

„Dvi sielos“ yra geriausia pažintis su šiuolaikiniais filosofais, geriausias pradžiamokslis (turintis daugiau masinančio nei tiesiogiai virškinamo fermento), geriausia pašnekesių knyga, kokią teko skaityti. Kai prabyla tikri filosofai, kitiems geriau patylėti. Taip, išminties mylėtojai moka ir išklausyti, bet jie prisimena, kaip atėniečiai susidorojo su Sokratu ir niekada neatleis už tai.

Tai intelektuali, bet tikrai nenuobodi knyga apie sielas, kurios susitinka pasikalbėti.

Būtent sielos čia ir kalba. Nepaisant tam tikrų posūkių į buitiškesnius dalykus, pagrindinis laivo kursas – išmintis.

Lietuviška spauda mirga nuo interviu su pop kultūros išminčiais. Būtent jiems aš rekomenduočiau „Dvi sielas“ – kaip pavyzdį, kaip reikia kalbėti, ir kaip patarimą – geriau patylėkit.

Knyga sunkiai aprėpiama keliais žodžiais. Bet kad tai kiekvienam žmogui tikras turtas – tiek, kaip R. Descartes, viskuo abejoti aš negaliu.

Taip pat norėčiau paakinti visus Lietuvos leidėjus – kol kas tėra keli visų čia aprašomų filosofų kūrinių vertimai: na, nedarykite gėdos – paramą tokioms knygos tikrai gausite, gal tai nebus bestseleriai, bet kartais reikia padaryti ir kažką gero.

Privalote perskaityti šią knygą – kategorinis imperatyvas.

Išminties sielos