Ir dar. Prieš 10-15 metų, o ir anksčiau, rašant mokykloje rašinėlius, tiek prozos, tiek eiliuoto kūrinio veikėjui apibūdinti, buvo vartojama sąvoka "herojus": lyrinis herojus, eilėraščio herojus, knygos herojus, romano herojus… Žodžiu, visose knygose veikėjai (pagrindiniai tai jau tikrai) buvo herojai.

Nepamenu, ar kurpiau rašinėlį arba kokį kitą knygos "Alfonsas Bailius" aprašymą mokykloje (jeigu tada maniau, kad išsisukau, tai dabar suprantu, kad - ne), tačiau šiek tiek mąstantis skaitytojas turėjo būti pašiurpęs, jeigu A. Bailių būčiau vadinęs "herojumi", nes šiam berniukui apibūdinti yra kitas tinkamas žodis - nevykėlis. Būtent tokį žmogų įsivaizduoju, kai išgirstu sakant "Ai, jis - Alfonsas Bailius". Tiesa, dabar žargone žodis "Alfónsas" turi ir kitą, daug negatyvesnę reikšmę, tačiau pirma reakcija, išgirdus žodį "Alfonsas" - nepiktybiško nevykėlio portretas ir ironiška šypsenėlė (atsiprašau visų Alfonsų). Aišku, ne dėl to apie 1990 m. mokyklose "herojų" pakeitė "veikėjas", bet kas paneigs galimybę, kad ir šitas tylus didžiavyris (negi dabar mažvaikiu vadinsi?) prisidėjo prie to, kad rašinėliuose būtų mažiau marazmo?

Tiesą pasakius, mano pažintis su šiuo veikėju (herojumi, cha cha cha) prasidėjo ne nuo aprašomosios knygos, o vokiečių kalbos pamokose. Serijoje "Mokinio biblioteka" dar 1979 m. kaip vokiečių kalbos skaitiniai VIII klasei (dabar būtų IX klasė) buvo išleista plona knygiūkštė "Abenteuer von Zitterbacke". Buvo ir platesnis paaiškinimas: Citerbakės (taip, taip, taip - pavardė Citerbakė nebuvo verčiama, o tiesiog transkribuojama) nuotykiai pagal G. Holz - Baumertą, sudarė A. Vaisbreit. Šiuose skaitiniuose buvo keletas sutrumpintų ir adaptuotų "nevykėlio berniuko Alfonso Citerbakės naivių, juokingų ir jaudinančių pasakojimų apie jo nuotykius mokykloje ir namie". Ir dar: "Knygelė iliustruota. Sunkesnės vietos aiškinamos kiekviename puslapyje. Gale duodamas vokiečių - lietuvių kalbų žodynėlis". Kokie bebūtų prievartiniai ir sunkūs užsienio kalbos skaitiniai, tačiau kiek pamenu, tai buvo vienintelė literatūra vokiečių kalba mokykloje, kurią bent jau buvo įdomu skaityti.

Gavus lietuvišką vertimą (profesionalų, neadaptuotą ir nesutrumpintą), skaityti buvo dar maloniau: situacijos, į kurias pakliūdavo paslaugus, draugiškas, stengiantis gerai besielgti, tačiau sukeliantis vien nemalonumus sau (visada) ir kitiems (kartais) Alfonsas Bailius, jaunesnio mokyklinio amžiaus (tuomet nurodydavo, kam turėtų būti skirta knyga) vaikams buvo velniškai juokingos. Pavarčius dabar šias situacijų komedijas apie papūgos dresavimą, apsimetimus girtu, kišeninio peiliuko mainus, telefono vedimą, makaronų virimą, treniruotes, ruošiantis tapti kosmonautu (na, žinote, maistas iš tūbelių, tyla kosmose, nuolatinė nesvarumo būsena) ar kitas istorijas, reikia pastebėti, kad skaityti miela, bet nebejuokinga - o paauglystėj virsdavom iš juoko. Dabar įdomiau skaityti apie tuos nutikimus, kurie (ar panašūs į juos) įvyko ir tau: lygintuvo taisymas, nemalonumai dėl nemandagumo ar žemės ūkio technikos. Ką ir besakyti - su Alfonsu Bailiumi neliūdna…

Alfonso Bailiaus nuotykius 2000 m. perleido leidykla "Alma littera". Tiesa, tai naujas vertimas (J. Kunčino), bet, deja, tik dalis (pirma?) nuotykių, kuriuos skaičiau savo paauglystėj, tačiau tai vis geriau negu nežinoti, kas yra Alfonsas Bailius. Veikėjas Alfonsas Bailius.

Ne tik Alfonsams. Ne tik bailiams. Ne tik herojams.