"Šiandien rytą (o netiksliai - 48 valandą) nususęs tenoras Dželsominas, paskutinis šuo, tik ką grįžęs po didelio nepasisekimo, kurį patyrė, ne kartą nušvilptas stambiausiuose Europos ir Amerikos teatruose, miesto teatre nedainuos. Miesto gyventojus prašome neatsilankyti. Bilietai duodami veltui." Žinoma, šios afišos turinį reikėjo suprasti atvirkščiai, ir visiems miesto gyventojams pasidarė aišku, kad bus kaip tik priešingai, negu parašyta." 67 p.

Melagių šalyje žmonės pakankamai greitai įprato juoda vadinti balta, ir iššifruoti tokį skelbimą jiems nebuvo sudėtinga. Ką ten žmonės. Katės čia loja, šunys kniaukia, pelės riaumoja. Tik paukščių ir žuvų nieks negali priversti kalbėti ne savo balsais. Na, ir dar vieno kito opozicionieriaus ar atvykėlio. Tarkim, atvyksta į Melagių šalį toks tipas kaip Dželsominas, vaikinas greičiau smulkaus, nei stambaus kūno sudėjimo, turintis ypatingą savybę: baisiai garsų balsą. Net kai Dželsominas bando ką nors pasakyti pašnibždomis, dreba langų stiklai, o paleidęs savo neklusnų balsą į laisvę, jis ir pastatus sugriaut gali… Galima suprasti, kad karaliaus Džakomono šnipai greit pradėjo ieškoti šito skardžiabalsio ir jo draugės - pieštos katytės Raišytės. Džakomonas - praeity garsus piratų vadas, užgrobęs šią šalį, liepė visiems kalbėti atvirkščiai, kad pasakius tiesą, viskas atrodytų taip, kaip jam reikia (pvz., pavadinti ką nors piratu reiškė pasakyti, kad jis garbingas žmogus). Ir taip toliau, - kanceliarijos parduotuvėje pardavinėjama duona (arba vietos dialektu - rašalas), vietoj labo ryto - labanakt, o durų čerpės, tai, atleiskit, tėra paprasčiausi langų stiklai. Tiesą sakant, painiavos pakanka: pavyzdžiui, lojančios katės tai sako, kad kita katė kniaukia kaip tikras šuo, tai stebisi, kodėl ji kniaukia, ką, ji ne katė, kuri turi loti?? Brrr, paprastam žmogui čia susigaudyti sunkoka.

Siužetas pakankamai nuotaikingas, nors kalbama tarsi apie rimtus dalykus, - tačiau anaiptol ne sunkiasvoris.

Šis kūrinys, kaip ir nemažai kitų, priklausančių garsiam italų rašytojui Dž.Rodariui (Gianni Rodari, 1920-1980 m.) - socialinė satyra, pateikta fantastinės pasakos vaikams pavidalu, - pakanka prisiminti Čipoliną. Takoskyra knygoje aiški: blogi valdovai yra blogi; liaudis - įvairiarūšė, bet iš esmės gera, tik reikia, kad kas nors ją pažadintų. Dželsominas nepanašus į revoliucionierių, tačiau norom nenorom tenka imtis gelbėtojo vaidmens, ir sukelia jis tiesiogine to žodžio prasme dainuojančią revoliuciją… Tačiau bent jau man įsimintiniausias yra vieno iš Dželsomino draugų - Benvenuto, nepasėdinčio nė minutės - paveikslas. Likimas lėmė, kad atsisėdęs ar prigulęs jis labai greit seno, - viena minutė lygi vienai dienai. Jei būtų rūpinęsis tik savimi, būtų sau strikinėjęs it žvirbliukas, jaunas ir gražus. Bet ne visus gerus darbus galima atlikti stovint, ir Benvenuto galva nubalo it sniegas; tik jis nesigraužė dėl prislėgusių nugarą metų: kiekvienas žilas plaukas jam priminė tūkstančius draugų visame pasaulyje. Benvenutas beklaidžiodamas pasirinko pačią nelaimingiausią - Melagių - šalį, kurioje stengėsi bent kuo padėti jos gyventojams, čia jis ir mirė, gelbėdamas draugus, - ko gero, vienintelė viso veiksmo auka. Juk kažkam už tiesą žūti vis tiek reikia?

Vaikams - apie melavimą, vyresniems - apie tiesos sakymą