Giedra Radvilavičiūtė „SUPLANUOTOS AKIMIRKOS“

Kiekviena knyga turbūt yra suplanuota akimirka skaitytojui (rašytojui tikriausiai – spontaniška?). Šitą knygą planavau skaityti seniai. Gal “suintrigavo” ankstesni autorės žodžiai “Siužetą siūlau nušauti” ir jos tekstas knygoje “Siužetą siūlau nušauti”. Šioje knygoje, natūralu, siužetas irgi dažniausiai suvarstytas kulkų, bet dar kenčiantis agoniją. Autorė stebi savo gyvenimą su vienu patikimiausių ginklų – ironija. Subtili, bet kandi, paprasta, bet kiek snobiška, ciniška, bet su romantikos protrūkiais – tokia knyga, tokia moteris, tokios jos akimirkos.

G.Radvilavičiūtė stabdo pačias paprasčiausias kasdienybės akimirkas. Diena, kai vežamas kastruoti katinas, kasdienis krosas, kaimynų meilės ir neapykantos, miglota meilės iliuzija, santykiai su dukra. Visa tai – tik tramplinas, nuo kurio atsispiriama šokant į apmąstymus, analizę, mažyčius autopsichologijos seansus. Taip nejučia nulaviruojama prie moters brandos, vienatvės dviese, “klimakso periodo parko” (p.51), senatvės, meilės – ir vėl taip pat grakščiai ir švelniai grįžtama į Katedros aikštę, tarpmiestinį autobusą ar mokyklos laikus. Gebėjimas viską matyti iš šalies, truputį atsitraukus – tai, kas labiausiai intriguoja šioje knygoje. Nupiešęs spalvų ir daiktų pilną piešinį, atsitrauki ir primerki akis – ir pamatai kitą vaizdą - miglotesnį, bet drauge ir aiškesnį, be mažareikšmių detalių. G.Radvilavičiūtė gal ir ne pirmoji, kuri rašo taip “prisimerkus”. Bet jos žvilgsnis į save ir kitus man atrodo irgi toks “primerktas”, išryškinantis tai, kas slepiasi už margaspalvių smulkmenų.

Ironija ir – drįstu taip manyti – patirtis pagimdo ir graudžias, ir tuo pačiu labai juokingas įžvalgas. Dažniausiai tai išsprūsta pačios pasakotojos kalboje: „...iš daugelio ženklų, nuojautų, įvykėlių, būsenų, bardakėlių, rytą, vakarą, kas dieną, valgant ir atrajojant, darbe ir ant pagalvių jaučiu, kaip į mane artėja baisi klimakso banga. Tikrai paplaus sveiko proto pamatus“ (p.54). kartais gimsta iš dialogų: „Nuėjau pas ekstrasensą. Prieškambaryje sėdi trys mano, t.y., klimaksinio amžiaus moterys. Klaikiai persidažiusios. Viena sako: „Man jis baigia stuburą išgydyti. Kai jis mane apima delnais net neprisiliesdamas, aš imu nejučia suktis‘. Aš klausiu „Ar dūzgiate, kai sukatės, ar tyloje?“ Ji sako: „Tyloje“ (p.55). o kartais juos papasakoja ir kaime sutiktas senelis, kalbėdamas apie meilę: „Pjaunu dalgiu žolę ir jaučiu, kad nepatogioj vietoj nugarą niežti. Jei Onutė būtų čia, pažiūrėtų – erkė ten ar ne erkė. Dabar turiu vakare puskilometrį iki Eugenijos dėl to bristi“ (p.116).

Knygos viršelyje Laimantas Jonušys pastebi, kad „nesėkmių keliama desperacija, pagauta ironiško žvilgsnio, virsta medžiaga literatūriniam laimėjimui“. Man atrodo, kad tą desperaciją kelia ne kažkokios asmeninės nesėkmės ­– dar viena skystėjanti meilės istorija, dar viena netektis, dar vienas buitinis kuriozas. Atsistota ant laiptelio, kai supranti, kad viskas jau tik kartosis. Ir čia gali nuslysti į visišką jogo ramybę ar – priešingai – desperacijos ir depresijos akivarą. G.Radvilavičiūtė kažkaip išbalansuoja pasirinkdama tarpinį variantą. Iš siaubo ir nevilties ji netveria juoku, o kitų juokas jai sukelia graudulį. Tas žinojimas „ir tai praeis“, visko laikinumo suvokimas drauge yra ir stabiliausias pagrindas – tiek apmąstymams, tiek apskritai asmenybei.

Vienintelis dalykas, kurio nepasigesčiau šioje knygoje – tai nuolat linksniuojamos rašytojų, filosofų etc pavardės ir citatos. Žinau, kad tai daroma ne įspūdžiui „kokia aš apsiskaičiusi“ sustiprinti. Bet nuo tos gausos jau pradeda vaidentis, kad tai daroma būtent tokiam įspūdžiui sukelti.

Jei yra visuomenės kritikai, gal gali būti ir visuomenės ironizuotojai? Priekaištaujantys švelniai lyg mama vaikui, tikslūs lyg juvelyrai, juokingi lyg kartais gyvenimas, akyli lyg… ? Žmonės, pastatantys kopėčias, nuo kurių pamatai, koks visgi esi mažas, primityvus ir graudžiai paprastas.Ir tampa taip graudu, kad net juokinga.

Naivumu per ironiją