Gilbert Keith Chesterton „ESĖ“

„Yra trys žmonių tipai. Pirmasis tipas - tai žmonės. Jų yra daugiausia, ir, tiesą sakant, jie geresni už visus kitus. Jie davė mums kėdes, ant kurių sėdime, drabužius, kuriais vilkime, namus, kuriuose gyvename; galų gale mes ir patys priklausom tam tipui. Antrąjį tipą iš dalies galima pavadinti poetais. Dauguma jų - tikra rykštė artimiesiems ir palaima žmonijai. Trečiasis tipas - intelektualai. Neretai juos vadina mąstančiais žmonėmis. Jie yra pati tikriausia ir baisiausia prakeiktis ir artimiesiems, ir žmonijai. Kiekvienoje klasifikacijoje būna, be abejo, ir tarpinių atvejų. Dauguma gerų žmonių - beveik poetai, dauguma blogų - beveik intelektualai. Bet apskritai žmonės skirstomi taip. Ir prašom nemanyti, jog esu paviršutiniškas. Aš mąsčiau šia tema ištisas aštuoniolika minučių."

Pats G. K. Čestertonas (1874-1936), nors ir priskiriantis save geriausiajam - žmonių - tipui, vis dėlto neišvengė nei poezijos, nei intelektualumo nuodėmių. Tiesa, Lietuvoje jis turbūt labiausiai žinomas ne kaip poetas ar mąstytojas, o kaip detektyvų rašytojas, apsakymų apie tėvą Brauną - kunigą seklį - autorius. Na, o „Esė", kaip jau aišku iš pavadinimo - esė įvairiomis temomis rinkinys. Čia ir pamąstymai apie kultūrą, patriotizmą, rašytojus bei jų sugadintus siužetus, žmones, juoką, pesimizmą, nacionalinius charakterius, kelionių įspūdžiai… Tarp jų - ir pasakojimas apie kelionę į Lenkiją, šiek tiek apie lenkų ir lietuvių santykius, apsilankymą Vilniuje, Aušros Vartuose… Lietuviai, matyt, kažkuo buvo įstrigę Čestertonui, nes norėdamas vaizdingiau pasisakyti, šis kartkartėmis griebiasi tokių „konkretaus objekto neturinčių minties žaismų" kaip „Daugelis tiesiog nesupranta, kaip aš galiu, madingam slovakų tapytojui nutapius žolę pilka spalva, tebematyti ją esant žalią, kaip aš galiu pakęsti dienos šviesą, kai trylika lietuvių filosofų, sutūpę rateliu, kiek įmanydami ją koneveikia?"

Gal ir neblogai mums būtų turėti net trylika Anglijoje žinomų filosofų, kad ir koneveikiančių dienos šviesą, na, bet bala jų nematė. Juk mūsų herojus - Čestertonas. Kaip galima buvo susidaryti įspūdį iš aukščiau pacituotų frazių, jis nemėgsta intelektualų ir pripažįsta „konservatyvias" vertybes. Rašytojas negaili šiltų žodžių „paprastuoliui", kuris tebetrokšta sukurti šeimą ir auginti vaikus, kuris mano, kad „vaikai esti malonūs, sutemos liūdnos, o tas, kuris stoja į kovą iškart su trimis priešininkais - šaunuolis", nors intelektualai-snobai ir bando sukti jam galvą, įrodinėdami, jog yra priešingai. Poetai patinka Čestertonui todėl, kad bando suprasti paprastus žmones ir išreikšti jų jausmus taip, kad „visi suvoktų jų subtilumą ir sudėtingumą". „O snobai pranašesni už paprastus žmones, nes jie nenori jų suprasti. Žmogiškus pomėgius ir įsitikinimus jie laiko bukiausiais prietarais. Snobų dėka žmonės pasijunta kvailiais; o poetų dėka pasijunta tokiais išmintingais, kokiais ir regėti savęs neregėjo".

Vis dėl to atsiprašau gerbiamo G. K. Č., kad antros pastraipos pirmame sakinyje „pripaišiau" jam intelektualumo nuodėmę. Iš tikrųjų jis - poetas. Jau vien jo pasirinktas rašymo stilius tai liudija. Čestertono esė nėra jokių „sublimuojančių ultrasubkvazipercepcijų" tipo perliukų, jo esė skaitosi lengvai kaip detektyvas ar eilėraštis, ir lygiai taip pat įdomiai. Ypač - „Gabalėlis kreidos"… Aha, prisimenu, norėjau kažką iš jos pacituoti. „Tikiuosi, kiekvienas pastebėjo, kokius senovinius ir poetiškus daiktus mes nešiojamės kišenėje, tarkim, kad ir kišeninį peiliuką, kuris yra pirmųjų žmogaus ginklų atmaina, jaunesnysis kalavijo brolis".

Paprastumas, netrukdantis įžvelgti giliausių žmogiškosios prigimties užkaborių, realizmas ir kartu romantinis polėkis, teksto grožis ir kartkartėmis netgi juodokas humoras, optimizmas, džiaugsmas… Apie Čestertono esė negalima kalbėti vien tik kaip apie intelektualinį produktą, jos išjaustos, išgyventos ir turi didelį emocinį krūvį. Tad negalima nesižavėti autoriaus mintimis, netgi su jomis nesutinkant.

Negalima nesižavėti