Jeigu esate detektyvinių istorijų mėgėjas, be abejo, žinosite ir garsiausius literatūrinius seklius. Ar atspėtumėte, kurio iš jų dosjė būtų tokia:

• išvaizda - patiklaus veido, kuriame sumišęs kaimiškas bukagalviškumas su šventu paprastumu;
• profesija - dvasininkas;
• drabužiai - juoda sutana ir skrybėlė, abu ganėtinai nudėvėti ir darantys juos nešiojantį asmenį panašų į juodą ryšulį;
• ypatingas požymis - skėtis: nudriskęs, dažniausiai užmirštamas ir visada krentantis iš rankų;
• geriausias draugas - buvęs nusikaltėlis, šiuo metu privatus seklys;
• pagrindinė savybė - "Jo galva visuomet būdavo vertingiausia, kai ją pamesdavo. Tokiais momentais jis pridėdavo du prie dviejų ir gaudavo keturis milijonus. Katalikų bažnyčia, linkusi prie sveiko proto, dažnai nepritardavo tam. Dažnai tam nepritardavo ir jis pats. Bet tai būdavo tikras įkvėpimas, svarbus retomis krizėmis - tas, kuris pameta savo galvą, pats ją ir išgelbsti." (64-65 p.).

Be abejonės, kad tai nėra vienas iš kietųjų R. Chandler'io vyrukų, A. Conan Doyle'io Šerlokas Holmsas, A. Christie mesjė Puaro ar mis Marpl. Tėvas Braunas (tai buvo jo aprašymas) turi panašumų su kiekvienu iš jų: jis toks pat pastabus kaip ir Šerlokas Holmsas, keliantis pasitikėjimą kaip mis Marpl, visada remiasi "savo pilkosiomis ląstelėmis" kaip mesjė Puaro, turi savo principus ir metodus kaip "kietieji" detektyvai (tiesa, jų metodai labai skiriasi). Beje, turbūt reikėtų sakyti, kad kiti sekliai, gal išskyrus A. Conan Doyle'io sukurtą veikėją, panašūs į tėvą Brauną, nes pastarasis amžiumi nusileidžia tik Šerlokui Holmsui, kuris pasaulyje pasirodė 20 metų anksčiau.

G. K. Chesterton'as apie tėvą Brauną sukūrė 49 apsakymus, kurie sudėti į penkis rinkinius: "Tėvo Brauno naivumas" (1911), "Tėvo Brauno išmintingumas" (1914), "Tėvo Brauno nepatiklumas" (1926), "Tėvo Brauno paslaptis" (1937) ir "Skandalingas įvykis su tėvu Braunu" (1935). Daugumos apsakymų struktūra labai panaši: iš pradžių keliais štrichais nupiešiama aplinka - trumpai, tiksliai, dažnai su švelnia pašaipa (pavyzdžiui, ištrauka iš apsakymo "Keisti žingsniai": "Dvylikos prisiekusių žvejų" pirmieji du patiekalai buvo suvalgyti ramiai ir su pasisekimu. Neturiu valgiaraščio kopijos, o jei ir turėčiau, jūs vis tiek nieko nesuprastumėte. Jis buvo parašytas super prancūzų kalba, vartojama virėjų, bet visai nesuprantama prancūzams. Klube vyravo tradicija, kad užkandžiai būtų įvairūs ir sudėtingi iki beprotybės. Į juos žiūrėta rimtai, nes jie buvo absoliučiai nenaudingi priedai, kaip visa vakarienė ir visas klubas"; 65-66 p.), po to seka nusikaltimas, truputį paklaidžiojama aplinkui, tėvas Braunas įmena paslaptį, o pabaigoje (kartais tarp eilučių, kartais tiesiogiai) brūkštelėjamos išvados arba moraliukas: žmonės atsako ne tiksliai į klausimą, o į mintį, kurią įžiūri klausime; neturi būti daroma skirtumų tarp varguolio ir turtingo nusikaltėlio; žmogus, skelbiantis, kad po peruku slepia ausis, iš tikrųjų slepia kaktą, ir etc.

Pirmieji apsakymai apie tėvą Brauną yra klasikinės detektyvinės istorijos, o vėlesniuose atsiranda ir platesnių kriminalistinių apmąstymų. Nors nė viename kūrinyje nesikartoja tas pats nusikaltimo ir jo išaiškinimo mechanizmas ar detalė, tačiau visuose yra viena bendra mintis: nusikaltimai, kokie bebūtų neįtikėtini, - tai ne Dievo bausmė, o žmogaus darbas. Nors tėvo Brauno profesija ir leistų nedoro parapijiečio mirtį užrašyti Dievo smūgiui arba pritarti nuomonei, kad šuo išpranašauja šeimininko mirtį, tačiau tėvo Brauno neapgausi: stebuklai vyksta žmoguje, gamtoje veikia dėsniai. Panašu, kad autorius žavėjosi prancūziškuoju racionalizmu, tikėjusiu Dievu, tačiau jo nemistifikavusiu.

Tačiau čia jau kita istorija, nagrinėjanti G. K. Chesterton'o požiūrį į pasaulį ir šios pasaulėžiūros atspindį kūryboje. O tiems, kas mėgsta gerus detektyvus, belieka griebti rinkinį "Tėvas Braunas" ir pamankštinti "pilkąsias ląsteles", siekiant surasti nusikaltėlį: imkite, skaitykite ir ieškokite!

P.S. Ši knyga yra 1989 m. "Vyturio" leidyklos serijoje "Nuotykių biblioteka" tuo pačiu pavadinimu išleisto rinkinio pakartojimas. Kokybiškesne forma, tačiau to paties turinio: kaip ir tada, taip ir po penkiolikos metų lietuviškai išleisti ne visi apsakymai apie tėvą Brauną, o tik 27 iš, kaip jau minėta, 49. Tai geriau negu nieko, bet taip norėtųsi turėti galimybę perskaityti viską.

Sutanota detektyvo klasika