Autorius: Krekas
Data: 2004-06-09
Jeigu esate detektyvinių istorijų mėgėjas, be abejo, žinosite ir garsiausius literatūrinius seklius. Ar atspėtumėte, kurio iš jų dosjė būtų tokia:
Be abejonės, kad tai nėra vienas iš kietųjų R. Chandler'io vyrukų, A. Conan Doyle'io Šerlokas Holmsas, A. Christie mesjė Puaro ar mis Marpl. Tėvas Braunas (tai buvo jo aprašymas) turi panašumų su kiekvienu iš jų: jis toks pat pastabus kaip ir Šerlokas Holmsas, keliantis pasitikėjimą kaip mis Marpl, visada remiasi "savo pilkosiomis ląstelėmis" kaip mesjė Puaro, turi savo principus ir metodus kaip "kietieji" detektyvai (tiesa, jų metodai labai skiriasi). Beje, turbūt reikėtų sakyti, kad kiti sekliai, gal išskyrus A. Conan Doyle'io sukurtą veikėją, panašūs į tėvą Brauną, nes pastarasis amžiumi nusileidžia tik Šerlokui Holmsui, kuris pasaulyje pasirodė 20 metų anksčiau.
G. K. Chesterton'as apie tėvą Brauną sukūrė 49 apsakymus, kurie sudėti į penkis rinkinius: "Tėvo Brauno naivumas" (1911), "Tėvo Brauno išmintingumas" (1914), "Tėvo Brauno nepatiklumas" (1926), "Tėvo Brauno paslaptis" (1937) ir "Skandalingas įvykis su tėvu Braunu" (1935). Daugumos apsakymų struktūra labai panaši: iš pradžių keliais štrichais nupiešiama aplinka - trumpai, tiksliai, dažnai su švelnia pašaipa (pavyzdžiui, ištrauka iš apsakymo "Keisti žingsniai": "Dvylikos prisiekusių žvejų" pirmieji du patiekalai buvo suvalgyti ramiai ir su pasisekimu. Neturiu valgiaraščio kopijos, o jei ir turėčiau, jūs vis tiek nieko nesuprastumėte. Jis buvo parašytas super prancūzų kalba, vartojama virėjų, bet visai nesuprantama prancūzams. Klube vyravo tradicija, kad užkandžiai būtų įvairūs ir sudėtingi iki beprotybės. Į juos žiūrėta rimtai, nes jie buvo absoliučiai nenaudingi priedai, kaip visa vakarienė ir visas klubas"; 65-66 p.), po to seka nusikaltimas, truputį paklaidžiojama aplinkui, tėvas Braunas įmena paslaptį, o pabaigoje (kartais tarp eilučių, kartais tiesiogiai) brūkštelėjamos išvados arba moraliukas: žmonės atsako ne tiksliai į klausimą, o į mintį, kurią įžiūri klausime; neturi būti daroma skirtumų tarp varguolio ir turtingo nusikaltėlio; žmogus, skelbiantis, kad po peruku slepia ausis, iš tikrųjų slepia kaktą, ir etc.
Pirmieji apsakymai apie tėvą Brauną yra klasikinės detektyvinės istorijos, o vėlesniuose atsiranda ir platesnių kriminalistinių apmąstymų. Nors nė viename kūrinyje nesikartoja tas pats nusikaltimo ir jo išaiškinimo mechanizmas ar detalė, tačiau visuose yra viena bendra mintis: nusikaltimai, kokie bebūtų neįtikėtini, - tai ne Dievo bausmė, o žmogaus darbas. Nors tėvo Brauno profesija ir leistų nedoro parapijiečio mirtį užrašyti Dievo smūgiui arba pritarti nuomonei, kad šuo išpranašauja šeimininko mirtį, tačiau tėvo Brauno neapgausi: stebuklai vyksta žmoguje, gamtoje veikia dėsniai. Panašu, kad autorius žavėjosi prancūziškuoju racionalizmu, tikėjusiu Dievu, tačiau jo nemistifikavusiu.
Tačiau čia jau kita istorija, nagrinėjanti G. K. Chesterton'o požiūrį į pasaulį ir šios pasaulėžiūros atspindį kūryboje. O tiems, kas mėgsta gerus detektyvus, belieka griebti rinkinį "Tėvas Braunas" ir pamankštinti "pilkąsias ląsteles", siekiant surasti nusikaltėlį: imkite, skaitykite ir ieškokite!
P.S. Ši knyga yra 1989 m. "Vyturio" leidyklos serijoje "Nuotykių biblioteka" tuo pačiu pavadinimu išleisto rinkinio pakartojimas. Kokybiškesne forma, tačiau to paties turinio: kaip ir tada, taip ir po penkiolikos metų lietuviškai išleisti ne visi apsakymai apie tėvą Brauną, o tik 27 iš, kaip jau minėta, 49. Tai geriau negu nieko, bet taip norėtųsi turėti galimybę perskaityti viską.
Sutanota detektyvo klasika
antra, nors neturiu priekaištų nusikaltimų išnarpliojimui, jų priešistorė kartais kertasi su logika. pvz., kodėl žmogus, puikiai žinantis tėvo Brauno dedukcines savybes, kviečiasi jį į pobūvį, kuriame ketina nužudyti kitą žmogų? arba nutylimi kai kurie svarbūs poelgiai veikėjo, kurio, atrodo, kiekvienas žingsnis ir mintis _nusikaltimo įvykdymo metu_ aprašyti; o paskui ištraukiamas triušis iš skrybėlės - štai, tada, kai mes jį sekėme, mes juk nepasakėme, kad jis tikrai nieko tokio nepadarė... o jis ėmė ir padarė. (čia aš apie 'viešpaties kūjį'). kada buvo paimtas kūjis?? kodėl antrą kartą skaitydama aš negaliu surasti tos užmaskuotos paslapties, plyšio laike, kai gali pasakyti - aaa, štai kas čia buvo! jis visai pamirštas, ir tai mažumą kertasi su detektyvo geru tonu.
na, bet visa tai, matyt, per išlepimą nuo literatūros:]. yra to ir kita pusė. nepasakyčiau, kad vertimas palieka gerą įspūdį. nesakau, jog blogai išversta iš anglų, nes originalo neskaičiau - bet kai kur kreivai išversta į lietuvių:). netragiškai, bet kažkodėl skaitant knygą, įtrauktą į "Klasikos" seriją, tikiesi aukščiausios kokybės... tarp visokių šiukšlyčių užkliuvo du stambesni dalykai.
sakinys, kurį skaičiau gal tris kartus, bandydama suvokti jo prasmę: "patikimas tarnas Aivenas, senukas su randu ir beveik žilų ūsų spalvos veidu" (31 p.) dievulėliau, ūsų spalvos veidas! kas per košmaras tai turėtų būti? tačiau kiek toliau perskaičiau: "Aivenas, konfidencialusis tarnas su randu ir ūsais, iššoko iš namo kaip patrankos sviedinys ir pasileido tekinas . Jo tamsiai raudonas veidas buvo pagyvėjęs" (39 p.) taigi, viskas, deja, ne taip baisu, jei neimsim domėn vertėjo fantazijos:) (tiesa, nežinau, kurio, nes jie visi surašyti pradžioj, o kuris apsakymas kieno verstas, galima tik spėlioti).
ir antras dalykas. neseniai, berods, 'tame keistame atsitikime šuniui naktį', pastebėjau Džeką Skerdiką vadinant Džeku Plėšiku. na, bet tai ne detektyvas. 'tevė Braune' Džekas išvadintas Mėsininku... kažką panašaus esu skaičius, galbūt tarpukario literatūroj tai buvo paplitęs variantas. bet gi po galais! turbūt reikia visai nežinoti, kas tai per asmuo, kad taip pavadintum.
o šiaip tėvas Braunas faina knyga;) bene labiausiai man patinka, kaip iš žmogaus išvaizdos nustatomas ne tik jo charakteris, bet ir ligos, ydos, polinkiai, giminės istorija ir dar nuspėjama, kaip jis pasielgtų vienu ar kitu atveju. fantastika, žodžiu:] džiaugiuosi, kad knyga stora, ir man dar liko pora šimtų puslapių malonaus užsiėmimo.
o kokio amziaus skaitytojam tinka si knyga?
kantraus amžiaus skaitytojams.
Čestertono stilius ne kiekvienam priimtinas/prieinamas... Bet paskaitinėt įdomu. Geriausia originalo kalba.